Pagrabinės rašliavos.

Žvelgiu į tykų pavasario rytą.
Žinau, kad reikia džiaugtis kiekviena diena,
Bet tiesiog negaliu.

Jos lyg skrendantys paukščiai,
Lyg vėjo išsklaidytas debesis.
Dienos tartum sapnas.
Ir jos bet kada gali išnykti.
Tamsa.

Taip stipriai stengiausi,
Bet vis tiek nieko nepajėgiau.
Pasaulyje aš buvau bejėgė.Tyra ašara.
Kaip skrendantis pienės pūkas.

Laikas, kuris nusineša viską.
Tačiau nieko nebegrąžina.
Tai atrodo bergždžia ir žiauru.
Lyg demonas baltame danguje.






Žvelgiu į tykų pavasario rytą.
Žinau, kad reikia džiaugtis kiekviena diena,
Bet tiesiog negaliu.

Jos lyg skrendantys paukščiai,
Lyg vėjo išsklaidytas debesis.
Dienos tartum sapnas.
Ir jos bet kada gali išnykti.
Tamsa.

Taip stipriai stengiausi,
Bet vis tiek nieko nepajėgiau.
Pasaulyje aš buvau bejėgė.Tyra ašara.
Kaip skrendantis pienės pūkas.

Laikas, kuris nusineša viską.
Tačiau nieko nebegrąžina.
Tai atrodo bergždžia ir žiauru.
Lyg demonas baltame danguje.







Aplink mane besielė tuštuma,
Lyg nežinomybė, verčianti mane besąlygiškai kentėti.
Tamsos šešėliai supa mane iš visų pusių,
Ir aš neturiu į ką atsiremti.

Skausmo šiame pasaulyje tiesiog per daug man ištverti,
Todėl kiekviena diena lyg naujas išbandymas sukniuždytai mano sielai.
Laikas nebegali ištrinti visų įvykių,
To tiesiog per daug, ir aš savo pasaulyje vienui viena.

Tik tamsus šešėlis tarp besišypsančių žmonių.






Tegu mane teisia angelai,
Visa tai bus melas.
Pasakykit, kad aš laisva,
Ir daugiau manęs nebematysit.

Mane pasiglemš tamsa.
Pasiskolinsiu svetimą gyvenimą,
Ir pradingsiu tyloje.

Lai, tai sudegina visa kas gyva,
Tai būtų teisinga.
Po velnių, čia nėra tiesos, tik blogis.

Skamba juodosios natos,
Nes Dievas seniai mus apleido.
Laukuose juoduoja gėlės,
O buvusių paukščių plunksnos draikose ore.







Kai stovi prie bedugnės krašto,
Ir pragaro ugnis svilina tave,
Kai viskas, kas nardo ore - miršta,
Tu nebetenki vilties.


Vienintelė šviesa tunelio gale,
Kuri gali būti ne tik gyvybė,
Traukia tave gylyn,
Kai tu neturi už ko laikytis.


Mintyse paskutinis saulės spindulys,
Paskutinis paukščio čiulbesys.
Viskas dings, ir mes paskęsim tyloje.
Nieko nebeliks visatoje. Žvaigždynuose.

Jie gali pamėginti mus išvaduoti.
Mus išlaisvinti. Bet mes nenorim.
Nėra prasmės. Nebebus gyvenimo.
Tikro. Ne išgalvoto. Ne nupiešto.
Nebebus nieko.







tylioje tamsoje,
kur nėra gyvybės alsavimo,
kur nėra mėnulio šviesos,
tamsą vis perskrodžia žaibas.

aukštai danguje,
kur nebeskraido angelai,
kur planetos sukasi aplink savo ašį,
kažkas mus stebi.


gyliai po geizerių alsavimais,
kur pranyksta viskas.
Viskas, kas nebespėja ištrūkti,
skęsta kančiose, springsta dulkėmis.

žmonės nesuvokia, kokia galia ten yra.
kokie demonai ten kaunasi.
visi žudo mūsų pasaulį,
bet ir mes prie to prisidedam
nieko nenutuokdami.







[b]Mes visada būsim.
Visada trokšim to paties.
Amžiams tapsim kančios ištroškusiomis,
Bei marais mintančiomis būtybėmis.

Mes per amžius būsim legenda.
Aidėsim nuo pragaro liepsnų,
iki plakančios širdies gelmių.
Nieko nepalikdami pavėjuj.

Mūsų sielos bus išdarkytos,
mes sklęsime beorėje tuštybėje.
Gesinsime žvaigždes.
Sieksime kitų orbitų.

Nei elektros srovė,nei žiaurus šaltis,
Nebegali mūsų įvekti. Per maža visata.
Per maža egzistuoti dviems skirtingoms rasėms.
Viskas ištirps lyg sniegas.

Skausmo spyglys neišvengiamas.
Mes visi kentėsim.
Kopsim per kraujuojančius kalnus,
Akimis mus lydės degančios aukos.

Jie pasmerkti.
Neišvengiamas genocidas.
Tamsos šešėlis žvelgia į juos,
bet jie nejaučia baimės. Tik pagarbą.

Jokios ateities. Jokio likimo.
Viskas išnyko.
Tu žinai, kad ir tau tai lemta.
Čia nieko nėra amžino.

Skausmas. Lydosi tavo kauluose.
Graužia smegenų ląsteles.
Tavo kraujas tapo beprasmis.
Jis išgaruos. Liks kruvina dėmė.

Mano širdyje, mano sieloje.
Juodi angelai blaškosi gyvenime.
Jiems nieko nereiškia apgaulė.
Jie tik mitas. Jie išnyks.






Geležinė ir amžina širdis,
Plakanti manyje.
Ji dar turi kelias valandas išlieti skausmui,
Tačiau greitai bus palaidota,
Ir daugiau jos niekas nebeklausys.

Deginantys pirštai.
Prisiliečiantys prie visko,
Pastojusio jiems kelią.
Besispjaudantys karšta, lyg lava ugnimi.

Šis gyvenimas trypia viską.
Viską po savo kojomis.
Keliantis kaulus deginantį,
Tačiau būtiną skausmą.

Pykčio proveržiai.
Tai jau kasdienis dalykas jam.
Bet jis mėgaujasi kiekvienu klyksmu,
Išsprūdusiu iš aukos gerklės.

O kenčiančiąjam jau nebesvarbu.
Jam neberūpi kas jam nutiks.
Kiek kraujo nutekės. Jis trokšta tik vieno.
Amžinos ramybės. Amžinos mirties.

Dievas nebegirdi jų maldų.
Net nesistengia išgirsti.
Jis bejėgis.
Nuo to nėra vaistų.
Tik žiaurus noras žudyti,
Juoktis iš kito kančių.

Beprasmiškų.
Visi jie kenčia.
Visada ir turės iškęsti.






Tai mano gyvenimas,
Mano nuosava viltis.
Krintanti laimės ašara,
Išduodanti slapčiausius ketinimus,
Kupina svajonių. Pilna gyvenimo.

Jai derėtų džiaugtis,
Nes ji dar gali matyti.
Stebėti paskutinį saulėlydžio spindulį,
Toli už horizonto.
Pažvelgti į lekiantį,
Turintį tikslą paukštį,
Ir galvoti koks jis stebuklingas.


Užuosti lauko gėlių aromatą,
Kitiems galbūt nejaučiamą.
Ar stebėti vandenį skrodžiančią,
Besitąškančią žuvį.

Visa, kas yra pasaulyje,
Turi tikslą.

Kad ir lekiantis į dausas vėjas,
Nusinešantis kitų žmonių svajones,
Barstantis milijonus spalvų,
Skambančiais tūkstančiais melodijų.
Simpfonijų.


Amžinai arba niekada.
Lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Jis suvokia, kokia svarbi kiekviena mintis,
Lyg kulka, šovusi į mūsų galvą,
Nes ji grindžiama poelgiais.
Nedovanotinais. Skaudinančiais kitus.
Galbūt amžiams.











Ledinės snaigės,
Krintančios ant bekraujo veido.
Sustingdytas oras,
Jau nebealsuoja viltimi.

Keršto troškimai trūkčioja jame,
Tartum žaibas giliame nakties horizonte.
Sidabrinės plaštakės.
Jos lengvai alsuoja gyvenimu,
Toli strėlė jau paleista į jas.

Kažkada buvęs džiaugsmingas juokas,
Pavirto į asmenines raudas.
Šių sielų angelai virto demonais.
Besieliais ir bekūniais. Neturinčiais šešėlių.

Stingdančiais viską savo kelyje.
Jiems skirta tik viena užduotis.
Kaip robotams,
Kurie neturi tikro gyvenimo.

Gyvybės audroje gęsta viskas,
Kas nebeturi jėgų.
Nakties šešėliai staugia tylioje tamsoje,
Tačiau jų balsų aidas į nieką neatsimuša.

Paukščiai jau seniai palikę savo lizdus,
Lapės nebepasitiki savo miškų glūduma.
Ežiai atstatę spyglius nelauktiems svečiams.
Jie jaučia,
Kaip kažkur tolumoje ir mažo vaiko akies,
Rieda tyli skausmo ašara.

komentarų?