Heh, nusprendžiau ir aš įkelti savo kūrybą. Kadangi aš esu visiška savo kūrybos kritikė, tai niekada nemanau, kad tai ką parašau yra gerai. Kažkada esu parašius ilgesnę istoriją, bet tikrai juo niekur nerodysiu ir užkišiu į tamsiausią pc kampą. Norėčiau šiaip kokį ilgesnį kūrinį parašyt, bet trūksta kokios super idėjos, tai gi jei jums yra tokia kilus ir ją dovanojate už dyka, su mielu noru ją išklausyčiau. ;D O kol kas jums keliu savo kelius trumpus kūrinėlius. (:
Be sparnų
Guliu žolėje ir stebiu žydrą dangų, kuriame plaukioja keli debesėliai. O žemiau jų sklando paukščiai. Jie lengvai suskleidžia sparnus ir ištiesia juos, ir štai jie skrenda. Taip lengvai, jog atrodo, kad ir pats taip sugebėtum. Saulė kaitina mano strazdanotą veidą, o pasiutęs vėjelis šiaušia mano garbanotus plaukus. Tiesiog mėgaujuosi šia vasaros diena.
Dar kartą slapčiomis žvilgtelėjau į paukščius ir jų užkariautą padangę. Seniai svajoju, jog norėčiau skraidyti tarp jų, taip pat norėčiau turėti didelius, baltus sparnus. Leisčiau vasarą aukštai ten prie purių debesų. Jausčiau vėją švilpaujantį man prie ausų. O kad aš galėčiau turėti sparnus, bet visi man sako, kad savo svajonės niekada negalėsiu įgyvendinti. Pagal juos tai neįmanoma. Kai kurių žmonių svajonės yra būti turtingam, ilgai gyventi, o mano turėti sparnus. Ne vieną kartą man močiutė sakė, kad reikia pastangų ir noro ir viskas įmanoma. Noro aš turiu, tad man reikia truputėlį pastangų. Tai kodėl man nepabandžius... skristi? Juk tai neatrodo, taip jau sunku.
Lengvai atsistojau, pajudinau nutirpusias kojas. Kiek pašokinėjau, bet aš nepakilau. Kiekvieną dieną bandžiau skristi pašokus kiek į orą, bet aš niekada nepakildavau. Netvirtais žingsniais ėjau arčiau skardžio. Su kiekvienu žingsniu darėsi vis lengviau. Kojos pačios pradėjo dėliotis. Ant pačios skardžio pabaigos sustojau. Pažvelgiau žemyn, kaip ten viskas žemai ir paprasta, o po to pažvelgiau aukštyn, kaip ten viskas aukštai ir kaip viskas stebuklinga. Pradėjau kelti rankas, kol jos pasiekė pečių aukštį. Užsimerkiau, įsiklausiau, pajaučiau savo širdies plakimą, jis buvo greitesnis nei įprastai, kvėpavimas padažnėjo, o vėjas dar labiau taršė mano plaukus. Mano sunkūs vokai nusvirę žemyn sujudėjo. Lėtai atsimerkiau. Vėl pažvelgiau aukštyn... Ten mano vieta. Palingavau į priekį ir atgal ir galiausiai atsispyrus šokau... ne aukštyn, o žemyn. Sparnai neatsirado ir aš neatsidūriau viršuje, o atsiradau žemai apačioje. Jaučiau savo kūnu kietą žemę ir supratau, kad man nelemta skristi. Dalis manęs atsiskyrė ir pakilo aukštyn, aukščiau paukščiu, debesų... Ir lengvai nutūpė ant debesies. Dalis manęs turėjo didelius, baltus sparnus, o dalis manęs gulėjo raudoname kraujo klane.
-
Rankoje laikau mažą, baltą tabletė, kuri man suteikė džiaugsmo kelioms valandoms. Einu pro žmonių minią. Visi jie kažkur skuba. Vienas iš darbo namo, pas laukiančia šeimą, kiti daryti darbus. Tik aš einu kažkur į nežinią... Neturiu pas ką eiti, aš tiesiog į viską spjoviau ir atidaviau savo gyvenimą šiai mažai tabletei mano delne. Jau įsivaizduoju, kaip grįžtu namo ir po kelių minučių aš pasinėręs į fantastišką svajonių pasaulį, kur tu esi didvyris ir viskas aplink tave atrodo tiesiog nuostabu. Tada tu nesijauti niekas, jautiesi kažkas. Gal net angelu, sėdinčiu ant debesies ir sprendžiantį žmonių gyvenimus. Bet dabar šitoje minioje žmonių tu esi niekas, tiesiog praeivis su kapišonu ant galvos ir nuleistomis akimis. Tu eini. Čia. Dabar. Eini stebėdamas žmonių pilką masę ir bandydamas įžvelgti joje nors kiek spalvų. Nei vienas iš jų nesupranta gyvenimo esmės, visi jie įkalinti gyvenimo srovės ir nei vienas nebando pasipriešinti, nei vienas nebando į viską spjauti. Mano gyvenimas irgi ne rojus. Tai kasdienybė, neturiu vilties, bet kas sakė, kad man jos reikia? Man tiesiog reikia kelių gerų valandų.
Kažkas staiga atsitrenkia į mane ir aš privalau pakelti akis į tą būtybę, kuri stovi prieš mane ir atsiprašinėja. Bet aš nieko neištariu, tiesiog tyliu. Jau seniai save girdėjau kalbantį, žinoma aš užduodu klausimus, tokius kaip „kiek kainuos?“, „kas čia?“.
Ta būtybė, stovinti prieš mane, žvelgia mane, o aš į ją, bet mums žodžių nereikia, mes ir taip suprantam vienas kitą. Ir toje būtybėje aš matau spalvas: ryškias, margas ir malonias. Pirmą kartą man yra kažkas svarbiau nei tas mažas „saldainis“ mano delne. Mano širdis sunkiau sustuksėjo ir kiek ilgėliau sustoja. Mergina nelaukia ir nueina savo keliu. Stebiu kaip ji nueina, išsiskirianti iš kitų. Patraukiau ir aš savo keliu. Ir vis dėl to tai yra kvaila – meilė iš pirmo žvilgsnio. Tas keistas jausmas, kai tavo širdis pradeda plakti greičiau ir tau niekas neberūpi tik jos akys. Bet vis dėl to tas jausmas toks kvailas, kad aš sugebu praryti visas tabletes, turinčias namie ir su tos būtybės atvaizdu prieš akis užsimerkti amžinam miegui.
Temos pavadinimas: Ružavo_zefyrao rašliavos 
Št. 11 06, 2010 1:05 am