Nieko įdomaus.
Šitas pasakojimas kurtas prieš tris metus, todėl nieko nesitikėkite ;D.
Žvelgiu pro langą į krentančias snaiges...dar tik spalis. Tyliai atsidūstu ir galvoju „Hmm, jeigu aš būčiau snaigė krisčiau atvirkščiai. Tiksliau visai nekrisčiau, nėra reikalo... Ir taip jau nukritau iki tiek, kiek jau nebepakilsi“. Ir kaip man pakilti, jei mano šeima jau tikrai nėra aukseliai. Motina, bando mano kambarį pertvarkyti pagal fengšui. Sesė, pasikėlusi „fyfa“ visai neturinti mados supratimo. Brolis, cigaras dantyse butelys rankose ir daugiau nieko... tėtis, normaliausias.
-Rita, ateik valgyti.
Išgirstu. Taip, žinau toks jau tas mano sumautas vardas. Bet neverta jo kartoti kas kart, kai kreipiamasi į mane. Todėl tik piktai išstaugiu:
-Taip mamyte skubu.
Visa pikta įsibraunu į virtuvės vidų, brolis paskendęs dūmuose ,sesė su lūpdažio buteliuku rankose ir jau tepasi kokį dešimtą sluoksnį ant savo silikoninių lupų kurios išsipūtusios iki tiek, jog ji man labiau panaši į žuvį negu žmogų. Mama, įsigilinusi į savo fengšui užrašus .Nuo tada kai ji pradėjo tuo domėtis, man atrodo jog jai pavažiavo stogas. Tėtis, sėdi prie kompiuterio. Taigi, nei vienas nesiteikę į manę net žvilgtelti.
-Taigi, sesule. Ar tik tavo silikoninės lupytės nepavargo nuo kasdieninio lūpdažių sluoksnio?-Išsiviepusi ir šiek tiek suirzusi bandau paerzinti labai susikaupusę savo sesę... Nė garso. Jie ką, visi neteko balsų? Pasiėmusi sumuštinį jau traukiu link savo kambario kai staiga išgirstu:
-Mieloji, išplauk indus. Aš esu labai pavargusi.
Piktai burbteliu „na žinoma, lyg kitų čia nėra, kurie galėtų už manę tai padaryti.“ Atrodo niekas ir vėl į tai nesureagavo. Visa susiraukusi išplaunu indus ir dingstu į savo kambarį. Įėjusi pagalvoju „o taip, vo čia tai mano kambariukas. Niekas jo nepakeis pagal jokius fengšui ar kaip ten“ VAIZDAS: bet kur išmėtyti skudurai pilna CD ir mėtosi jau niekam nebereikalingas IPOD. Kas čia normaliausia, tai yra mano kompiuteris .Greičiausiai masto ir retkarčiais teikesi man atsakyti. Įsijungiu savo el paštą. Nieko, hmmm kažkas keisto. Tai turbūt kažkoks plintantis miego virusas kurio dalelytes paskleidė ateiviai iš kitų planetų. Visai nelogiška , bet man prieinama. Ryt ir vėl į mano jau labai „numylėtą“ mokyklą. Uf, pasižiūriu į laikrodį 22.00 h. Oky ,einu miegoti.
Atsikeliu, viskas kaip ir gerai man dar neužtemdė proto tos mažos piktos ir visai negeros dalelytės. Tik prarandu visas balso funkcijas kai pamatau vaizdelį. Mano kompas apipiltas nagų laku. O ne...aš nagų lako nenaudoju brolis kiek žinau irgi, ne tėtis, nebūtų logiškiau jog jis jo nenaudoja, mama neturi laiko, ses.. sesė!Taip žinoma, ta kvaila karvė atsikeršijo už vakarinį mūsų pasikalbėjimą prie stalo .Tiksliau ten kalbėjau aš, o ne ji. Tik vat man keista jog ji kaip tik stovi šalia manęs ir lyg niekur nieko rėke jog aš sugadinau tą jos prakeiktą laką...na ką gi, čia ramybės niekada nebus. Kol išsiaiškinom praėjo maždaug valanda. Mes susitarėm, ji nuvalo mano kompą, o aš jai nuperku naują nagų laką. Keista, šiandien ji ypatingai sukalbama. Na, turiu pridurti. Tos dalelytės kartais yra iš tiesų nuostabios.
Nusileidžiu apačion .Visi kaip niekada linksmi ir net, taigi ir net su manimi pasisveikina. Lieku pagarbinta, atsisėdusi mama taria:
-Taigi, tau artėja rudens atostogos?-Šypteli
Aš tik kvailai nusivaipau. Nuo kada jai po velniais parūpo mano atostogos?
-Taip mama, būtent. O ko tau taip rūpi kada aš išeisiu nuo vieno pragaro į kitą?
-Būtent kad rūpi.-Lyg nekreipdama dėmesio mama atsikanda sumuštinio.-Galvoju, prisimeni tą tetą kuri gyveną Londone?-Tai ne, neprisimenu. Lyg būčiau iš medžio iškritusi.
-Taip, prisimenu? O kas nors ne taip?-Atsargiai, toliau šneku jau perpratus jos kėslus.
-Galvoju, gal norėtum pas ją pabūti?-Būtent to aš ir tikėjausi. Būti pas kažkokia niurzglę tetą ir kentėti jos niurzgimus
-Mama, tu išprotėjai? Šios atostogos man bus tik savaitę ,o be to aš visai ten nenoriu.
-Na taip žinoma. Tu užsispyrusi kaip visada.-Pažvelgiu į laikrodį rodo 7.35 h. Ramiu balsu pasakau jog turiu jau eiti ir nubėgusi į vonę susitvarkau. Po kurio laiko išlendu visa tiesiog spindinti, pasiimu kuprinę ir pasakiusi „bai“ išeinu į pragarą. Negi į rojų?
Mokykloje jaučiuosi lyg nesava. Visi man bjaurūs net mano geriausia draugė man pasirodė pasikėlusi višta. Kaip tik tai jai aš ką tik pasakiau .Na ką gi, dar vienas konfliktas į mano sąskaita. Kaip sakoma ,aš tiesiog nepakeičiama. Būtent, tokios manęs kaip tik ir reikia .Puse dienos lakstau koridoriais ir bandau pagauti savo draugę kuri laksto nuo manęs lyg išprotėjusi. Taip ir nepagavau aš jos. Tiesa supažindinsiu „Jos vardas Agnė jai 13 (kaip ir man).Gyvena toje pačioje gatvėje. Rengiasi beveik kaip aš ir išvis. Ji nuostabi!”Grįžtu namo. Kaip tik gaunu SMS
„Gal susitikim..?“
Siuntėjas Tomas
Stoviu koridoriuje lyg statula .Jugi jis, klasės svajonių princas...ach. Staigiai nusimaunu batus metu kuprinę į šalį ir bėgu į savo kambarį dairytis ką man apsirengti. Prabėgdama pamatau jog nieko nėra namie...ką gi, to man ir reikia. Įbėgusi į kambarį apsirengiu mini sijonuką graaažų korsetą pėdkelnes bei ilgus batus. Ups... persistengiau. Atrodau lyg iš po tilto atėjusi...na ką gi. Staigiai persirengiu į paprastus drabužius susišukuoju, griebiu telefoną, apsimaunu naujutėlius sportbačius ir dingstu Amm taigi, kur jis? Po valandos ar net dviejų nusivylusi pėdinu namo. Gaunu žinutę:
„Ups, čia ne tau. Sorry už nesusipratimą
Siuntėjas Tomas“
GAIDYS surėkiu ant viso miesto. Verkdama grįžtu namo, o, jau visi čia. Tik, kur mano brolis? Praeidama pro savo nerele sese pasisveikinu ir nueinu į brolio kambarį.
-Tu, ką čia dirbi?
Brolis piktas pažvelgia į mane .Aš liūdna atsisėdu šalia, kas nors ne taip?
-Viskas okay, nors ne visai. Tėtis gavo infarktą...mama ligoninėj sesė virtuvėj.-Brolis vos neverkė.
Aš pradėjau verkti..viskas, viskas baigta. Nebebus to žmogaus su kuriuo aš..galėsiu pasikalbėti ir...
PO DVIEJŲ SAVAIČIŲ
Einu į mokyklą. Joje nebuvau dvi savaites. Aš labai pasikeičiau, tapau baili bei verksnė. Po pamokų grįžau namo. Tiesei nuėjau į savo kambarį, užsidegiau cigarete.
-Rita, ateik pavalgyti-Tarė mama.
-Atšok.-Nervingai surėkiu i toliau sau užsiimu man būdingais reikalais. Tai yra – niekuo.
-Kaip tu kalbi su mama?
-Tu to verta, aš tau sakau ATŠOK!!!!-Toliau rūkau. Atsakymo negaunu, įeina brolis.
-Rimai, atšok.
-Rita, kas tau yra ?Bėja, atėjo Marius.
-Ko jis nori?
-Nežinau, aš ne pasiuntinė pelėda.-Šypteli ir dingsta. Įeina Marius.
-Ko nori?-Nervingai paklausiu
-Ko noriu? Tu visai išprotėjai ,rūkai ir išviso kas tau yr... -Nutraukiu jo kalbą
-Tu atėjau man moralizuoti? - Marius, garsiai trenkė durimis. Ach, tikrai. Į ką aš pavirtau?
PO TRIJŲ SAVAIČIŲ
Aš ir vėl esu aš. Linksma, neberūkau ir esu normali. Mano gyvenimas ir vėl susitvarkė .Pirmadienis, sėdžiu prie lango ir žvelgiu į krentančias snaiges. Tik aš vienintelė snaigė kuri kyla aukštyn. Viskas nuostabu.
Temos pavadinimas: Asmikės rašliavos 
Tr. 03 10, 2010 11:56 am