Mergaitė su šešiais perukais.

Svečias

Istorija geresnė negu pavadinamas... ;D

Įžanga.

Juodas, širdį veriantis stebėjimo procesas, kuris niekados neišnyks iš galvos. Jis amžiais lydės tave per gyvenimą. Stos tau skersai kelio. Atrodo, nėra nieko baisiau kaip netekti to ką taip brangini. Tiesa visais laikais buvo negailestinga. Supranti, kad tai ne vienas iš tų siaubo serijos sapnų. Rodos, gyvenimas savavališkai bėga nuo tavęs. Aplink tik purvinumu kupinas chaosas, kuris neužilgo įtraukia ir tave. Nė nespėji įkvėpt to tiršto ir juodo gyvenimo oro, kai supranti, kad mylimi žmonės moja tau iš viršaus, lydėdami tave į paskutinė kelionę.

Svečias

1. Viskas ką taip branginu...

Gegužės ketvirtoji. Ši diena, liks amžiams įkalta į mano besielę širdį. Iš dešinės - stovi klasiokai, draugai, kaimynų būrys. Visi iki vieno jie braukia skaudžias ašaras sau nuo skruostų. Jie verkia ne dėl mano mamos, o dėl manęs. Jie bemaž lygiai taip pat nežino, kaip man reiks gyventi be to ką taip branginau, mylėjau. Man iš kairės stovi tėtis. Jo tvirtu skruostu rieda vienintelė per visą šią dieną į laisvę paleista ašara. Mažojo piršto galiuku paglosčiau jam delną. Jis atkartojo judesį. Kilstelėjau galvą. Aplinkui pilna iki skasmo pažystamų žmonių. Jų veidai tokie niekingi; rodos, nenorom jie glemžiasi mano energiją, ir tuos trupinėlius ryžto. Jų veidus puošia niekam nereikalingas gailestis ir užuojauta. Vien dėl to noriu išlikt ori. Nuleidau galvą. Ant juodos žemės nukrito dar viena mano ašara. Vienintelė ašara, iš to milijoninio būrio, kurį šiandien išlaisvinau. Nukreipiau akis į baukščią duobę. Mama, myliu tave. Tu tokia, stipri. Pavydžiu tau tavo turėto neišblėstančio atkaklumo ir pasitikėjimo. Tu buvai stipresnė už visus. Visus kuriuos pažystu ir ne. Jei bent kiek būčiau į tave panaši... Dievaži, gal dabar man būtų bent kiek lengviau. Ilgiuosi tavęs.

Nesusilaikius greit įsikniaubiau tėčiui į ranką. Mano jausmai patys kalba už save. Man sunku. To skausmo neišmatuosi. Jis beribis - kaip ir ši diena. Ašaros, visą šią dieną tekėjo it koks kilometrinis krioklys. Sugadinsiu tėčio kostiumą. Dieve, meldžiu, atsuk laiką atgal. Leisk dar kartą ją stipriai apkabint ir paskutinį kart pažvelgt į tas kupinas meilės iį šilumos akis.

Svečias

Gražu. Sujaudino kiek. ;3

Svečias

Kaip gražuuuuuuuuuu. ;}

Dėk tesinį

Svečias

Gabėė - Aciu. ;>
Austuūtė. - Dekuj. ;]

Kaip ir buvo tartasi, prakalbo tėčio brolis:

- Siela vis nerimsta... Jai per daug sunku plačioj žemėj. Jai dieną, naktį vaidenasi beribis dangus. Atrodo, kad grožio vaizdas čia per blankus. Paukščių giesmės čia netikros. Aksaspalvė jūra jai lyg lašas ašaros. Skubėki ten ku niekada tavęs nepamirr mėlaynai auksinės saulės žydi, ten kur nesiliauja lijes krištolinis lietus. Lik sveika Lili. Pagal tavo mylimą dukrą Milę, - baigė jis, o gili duobė prisipildė juodos žemių krūvos.

Paleidau tėčio ranką ir nuskubėjau prie juodojo kapo. Mano šaltus delnus badė dviejų ryškiai raudonų rožių spygliai. Skausmo nejaučiau, tačiau šilti lašiukai kraujo tekantys siauromis vagomis priminė man apie skausmą. Priklupau ant vieno kelio.

- Mama neikada tavęs nepamiršiu, - tariau ir mano gerklę užgožė keistas gumulas. Padėjau ant krūvos žemių dvi rožes ir neatsigręždama nužingniauvau.

Šalia savo uostabiojo motociklo stovėjo Mettas. Mano Mettas.Priėjau prie jo ir iš kart nuleidau galvą. Esu per daug palūžusiu. Nenoriu tokia jam pasirodyt.

- Labai apgailestauju, - tarė jis ir švelniai apkalbino per liemenį.
- Man nereikia gailesčio, man reikia tavęs, - apkabinau jį ir švelniai prisiglaudžiau prie jo krūtinės.
- Nori iš čia ištrūkt? – suniurnėjo Mettas.
- Mhm, - vos vos ištariau.

Pamojau tėčiui ranka ir užsiropštusi ant motociklo šalia Metto nukūriau tolyn.

Viskas ką taip branginu, tai nauja pradžia.

Svečias

Gražu. Daaar. ;PP

Svečias

Užkabino, tiesioog labai įdomuus ;D lauksiu dar ;}

Svečias

Austuūtė. - Aciu. :)
Kornelija. - Dekoju. ;>

2. Skurdus melas sau.

Ėjo dienos, savaitės. Viskas plaukė pasroviau, kaip ir buvo galima tikėtis. Tėtis grįžo į darbą, ėmė filmuoti naująjį filmą. Aš sugrįžau į mokyklą, nors dar mielai būčiau nėjusi, bet pasižmonėti man reikėjo. Tačiau širdis vis nenori grįžti į mano kūną. Ji lyg atsiskyrėlė gyvena gyvenimą ten, kur liko mano mama. Bet tą begalinį skausmą, kurį sukelia ta tuščia vietą, kurioje plytėjo širdis, užpildo Mettas ir gerų draugių burys. Jie manęs neplaieka vienos, jie visados su manimi ir yra pasiryžę man padėti.

Šiandien penktadienis. Mokykloje buvo organizuojama kažkokia šventė, tad eiti į ją nereikėjo. Kažkur apie dvyliktą valandą prisiruošiau išlysti iš savo kambario. Tėčio jau nebuvo, anksti ryte išrūko į filmavimus. Po namus šmirinėjo tik kelio tarnaitės ir aš.

Šie namai, pastarosiomis dienomis ima nebepatikti. Jie gerokai per dideli man tėčiui, ir nedideliam tarnų personalui. Čia neliko tos meiliai šildančios šeimyninės ugnelės, kuri dieną naktį šildydavo visus kas čia gyveno. Kartu su mama, išėjo visa šiluma, išjo viskas kas miela ir gražu. Nepabijau pasakyti, kad neliko nieko mielo.

Nulipau laiptais žemyn. Namas didelis ir erdvus, trijų akštų. Na trečias aukštas nesiskaito, nes ten aš beveik niekada nesilankau. Ten tėvų miegamasis, kur dabar vienas miega tėtis, jo darbo kambarys, kur jis niekeno netrukdomas dirba ir montuoja baigtus filmuoti filmus, taip pat mamos studija ir didžiulis rakandų kambarys.

Nuėjau į virtuvę.

- Sveika Sofi, gal galėtum padaryti kavos? - draugiškai paklausiau tarnaitės, kuri vartė žurnalą.
- Žinoma panele, - draugiškai nusišypsojo ji savo švytinčia šypsena.
- Apie ką skaitai? – pasilenkiau per stalą, kad pažiūrėčiau į žurnalą.
- Apie jį.... Pattinsoną... – susigėdusi išsišiepė ji.
- Ir vėl, - draugiškai nusijuokiau, ji prisidėjo prie manęs. – Tau derėtų suorganizuoti pasimatymą su juo.
- Oi panele, jūs juokaujat, - vėl paraudusi susigėdo Sofija, ir godžiai nužiūrinėjo Roberto nuotrauką žurnale.
- Sofi, tu stipri ir ištverminga moteris. Jis kaip tik tau. Čiupk jį, - nusijuokiau. Juoktis buvo taip gera, tai būdavo taip retai...
- Jūs visuomet sugebėdavot man pakelti nuotaiką, - nedrąsiai kikeno ji.
- Tačiau šį kart aš kalbu labai rimtai, - vaidinau tikrą rimtuolę.
- Štai jūsų kava, - juokdamasi padėjo prie manęs, kvapnią kavą.
- Dėkoju, - atsakiau jai.

Sofi atsisėdo ant palangės, kaip ir prieš man pasirodant virtuvėje, ir toliau įnikusiai skaitė straipsnį apie savo dienuką. Pažvelgiau pro langą. Tyla keista akustika. Kavos kvapas. Tai taip nebūdinga šiems namams. Ta tyla... jos čia niekada nebūdavo.

Svečias

Nebus komentaru?

Svečias

kątik perskaičiau viską.. ką galiu pasakyti.. užkabino, man patiko nors ir kai kur trukdo klaidelės žodžiuose, bet pati istorija man patiko, dėk darrrrrrrrrrrr :)

Svečias

Pasklutinė dalis įdomi. :]]

Svečias

patikti *nodas*

» Mergaitė kuri nenorėjo būti mergaite...
» Mergaitė kuri nenorėjo būti mergaite...