Kadangi ji jums patiko, įkelsiu :))
I.
Viskas prasidėjo kai ji šventė savo vienuoliktajį gimtadienį. Eglė buvo laiminga, nes ateis klasės lyderės.Na žinomą už kelis saldainius visus papirksi.Bet juk tokią dieną vertą pasilepinti?
Žvakutės - kurios laukia kol jas užpūsi ir tapsi vyresnė,tortas - saldus saldus,suteikiantis saldžių atsiminimų , ar gali būti geriau?
Eglė neramiai žvelgė pro langą ir taisėsi plaukus.
-Ar taip tinka?-paklausė katino kuris be nuovokos sedėjo ant lovos.Nelaukusi KATINO atsakymo Eglė pakilo nuo kedės. Staiga per langą pastebėjo penkias figūras su trumpais sijonais. Cyptelėjusi ji išsitraukė iš spintos savo margąjį sijoną kurį su didžiausiu nuoširdumu padavanojo mama. Paėmusi žirkles be gaileščio jį perkirpo. Apsimovusi viršutine dalį nubėgo laiptais žemyn. Pastūmusi brolį nuo durų net nekreipė dėmesio, kad jis jau verkė. Skambutis į duris. Eglė giliai įkvepė ir atidarė duris. Meiliai pažvelgė į lyderes. Bet jų veidų išraiškos nutraukė Eglės svajones būti vieną iš jų...
2.
Viena iš lyderių, vardu Aurelija įžengė pirmoji. Jos apranga, batai ir visa kita buvo matyta Eglės įvairiuose madų žurnaluose.
Na, juk jos tėtis buvo miestelio seniūnas, ko dar norėti. Na o Eglės tėvai, paprasti. Mama tik virėja, o tėtis tik mokyklos sargas. Vaikai iš jos šaipydavosi, tik dėl tėvų ir aprangos. Mokykloje svarbiausia tėvai ir apranga? O, taip, bent jau šiuolaikiniams vaikams tik tas ir rūpi.
Aurelija apžiūrėjo holą. Kitos pasekė jos pavyzdžiu.
-Kur dabar?-ištarė Aurelija savo šilkiniu balseliu.
-Ehem..na..t..ten,-išmikčiojo Eglė ir nusivedė ''drauges'' į svetaine.
Penkiolika minučių svetainėje buvo įtampa ir nepasitikėjimas. O jeigu Eglė suklydo pasikviesdama jas? O jeigu jos smerks Egle ? Ne, to nebus, jeigu JI pasistengs.
Eglė atnešė apvalų ir riebų tortą, papuošta 11 žvakučių .
-Norite?-padėjo ant staliuko ir bandė atgauti savo įprastinį balsą.
-Ne, ačiū. Mes nenorime sustorėti kaip kaikurie. Na, bet mes tavęs nekaltiname, tu nekalta kad NORI tiek valgyti, juk kažkada tikrai neliks maisto JUMS, juk ne visi mes... turtingi,- tarė Aurelija, o kelios ''draugės'' sukikeno.
Eglės širdis suvirpėjo. Ji stengėsi ramiai kvepuoti, tačiau nesisekė. Akyse kaupėsi nevilties ašaros...
3.
Ašaros smaugė Eglės gerkle, ji bandė jas šluostytis bet jos riedėjo jos veidu vis greičiau ir greičiau. To neturėjo būti, tai negalėjo atsitikti. Gimtadienis, tapo sužlugdytas,beprasmis. Eglė tapo pajuokos objektu.
Į svetaine įėjo mama su tėčiu ir rūščiai pažvelgė į kitas mergaites. Jų veidai buvo neįskaitomi ir šalti. Mama ramindama apkabino Eglės pečius ir paglostė galvą. Eglė tik kūkčiojo, pasitikėjimas žmonėmis slydo iš po jos kojų. Tėtis su griežta veido išraiška palydėjo mergaites iki durų. Viena mergaitė, iš jų būrio, vardu Agnė, pažvelgė į Egle su sielvarto pilnomis akimis, lyg atsiprašydama , lyg apgailestaudama.
Mergaitėms išėjus, Eglė išsivadavo iš mamos glėbio ir nubėgo laiptais į savo kambarį - ten, kur ji galėjo būti savimi.
Eglė pasižiūrėjo į veidrodį,atrodė kaip baidyklė, susivėlusi ir išbalusi. Atsigulusi ant lovos lėtai užmerkė akis panerdama į saldų gyvenimo sapną, kuriame ji buvo, ne kas kitas, o berniukas...
4.
Po ilgos ir saldžios nakties Eglė pramerkė akis. Nieko keisto nepamatė tik baltas lubas. Dar truputėlį pagulėjusi ji atsisėdo ant minkštos lovos krašto. Pasitrynusi akis ji pažvelgė į sieną nukabinta sportininkų plakatais. Pažvelgė į kampą kur stovėjo didelė ir plati mergaitės spinta, bet ten stovėjo tik futbolo kamuolys. Pažvelgė į rūbus kurių po beviltiškosios gimimo dienos nespėjo nusivilkti, tai nebuvo paprasti mergaitės rūbai, tai buvo šortai ir marškinėliai su mašinomis. Eglė stryktelėjo nuo lovos ir nubėgo prie sienos kur mergaitės gyvenime kabėjo veidrodis. Jo ten nebebuvo. Eglė pradarė duris ir kyštelėjo galvą. Nieko nepamačiusi ji nubėgo į vonią ir įsispoksojo į veidrodį. Veidrodyje ji išvydo labai gražų berniuką. Plaukai buvo trumpesni, beveik iki akių, akys žalios ir gilios, nosis riesta, o šypsena kerinti.
Iš apačios pasigirdo balsas, turbūt naujosios mamos. Eglė movė per duris. Pribėgusi laiptus, jau norėjo lipti, tačiau akį užkabino turėklai. Nusileidusi ji pasuko galvą į mama, tikėjosi išvysti kitą, tačiau mama buvo ta pati. Už stalo sėdėjo tėtis, toks pats kaip ir seniau, griežtas ir linksmas.
Eglė užsimerkė ir mintyse nusišypsojo savo senąją šypsena patirdama naujojo gyvenimo įspūdžius...
5.
-Tomai, laikas valgyti,-tarė švelnus mamos balsas. "Kas tas Tomas?"-panašūs klausimai sukosi Eglės mintyse. Eglė negalėjo priešintis savo smegenims, kurie liepė sėstis ir nesukti galvos tokiomis varginančiomis mintimis. Net iš toli matėsi, kad Eglės mama pavargusi. Jos nerangūs judesiai labai erzino tėtį, bet kartu ir Eglę.
Eglė vikriai atsistojo nusprendusi padėti mamai. Įsidėjusi kelis blynus į lėkštę, parūpino jų ir tėčiui kuris ir taip vėlavo į darbą.
Pagaliau atvažiavo autobusas pilnas krykštaujančių vaikų. Eglė, pasiėmė kuprinę kuri gulėjo prie durų. Šiaip ne taip įgrūdusi kojas į sportbačius ji išlekė pro duris. Įlipusi į autobusą, atsisėdo laisvoje vietoje ir akimis palydėjo namus, kurie mažėjo mažėjo ir galiausiai visai pradingo.
Geltonasis mokyklos autobusas sustojo prie mokyklos po trijų minučių, kurias turėjo iškęsti Eglė dideliame triukšme. Mokykla skyrėsi nuo senosios Eglės mokyklos, nes šita buvo gražesnė ir atrodė daug linksmesnė bei draugiškesnė. Šiaip ne taip prasmukusi pro vaikus, ji įsižiūrėjo į plačius mokyklos langus, kurie šaukte šaukė mokytis...
6.
Vos pražengusi plačių durų slenkstį, Eglė net suvirpėjo iš nuostabos, nes prie lubų kabėjo spalvotas plakatas.
-Kiekvienas turi talentą, kiekvienam reikia pagalbos norint jį atskleisti, tad kviečiame visus dalyvauti talentų konkurse, kurio pagrindis prizas yra kelionė į Disneyland!-šaukė spalvingojo plakato antraštė.
"Šis renginys nesusilauks daug dėmesio"-pagalvojo mergaitė. Tačiau jos akys nukrypo į eilę, išsirikiavusią prie registracijos langelio.
Nuaidėjus garsiam ir labai vertingam mokyklos skambučiui koridoriuose prasidėjo tikra spūstis. Eglė keliavo iš vieno šono į kitą, kaip orinis sviedinukas mėtomas daugybės krykštaujančių vaikų ir niūrių paauglių kurie kaip visada buvo be nuotaikos.
Nusigavusi prie reikiamo kabineto, Eglė gan giliai atsiduso, nes pirmoji pamoka buvo matematika, o jai tai labiausiai nesisekė.
-Ne kokia pradžia naujoje mokykloje, bernaiti,-pasigirdo rūstus matematikos mokytojo balsas.
Eglė nustebusi dirstelėjo į laikrodį. Šaunu, ji pavelavo beveik penkiolika minučių, per tą spūstį.
Susiradusi laisvą vietą ir patogiai joje įsitaisė, nekreipdama dėmesio į kvailai atrodantį mokytoja, kuris vis dar laukė jos pasiaiškinimo...
7.
-Prašau pakelti savo užpakalį nuo kedės ir pasižiūrėti man į akis,-pasigirdo rūstus balsas. Taaaip, šitas mokytojas netaps jos geru draugu.
Eglė lėtai atsistojo, bet vis dar nedrįso pakelti galvos nuo stalo.
"Ei, juk aš jau nebe ta mergaitė, kuri bijojo atsakyti kitiems..."-mintyse, nutęsė Eglė. Vis dėl to pakėlė galvą į mokytoja ir priekaištingai pasižiūrėjo į jį.
-Taip?-atkirto šaltai, nors žinojo - iš to tikrai neatsiras kažkas gero.
Mokytojas tarsi kiaurai matė ją.
-Mano klasėje, tokių išsišokimų nebuvo ir nebus,-tarė pabrėždamas paskutinį žodį,- geriau nepradėk kariauti, su manimi, jaunuoli.
Eglė nežymiai atsiduso. Mokytojas to nepastebėjo. Galiausiai ištaręs žodį SĖSK kurio taip ir laukė Eglė, nusliūkino prie dienyno. Jis pasiėmė rašiklį ir prisitraukė prie savęs dienyną. Paskutinį kartą žvilgtelėjo į mergaitę ir išraizgė ten dvejetą.
Ironiškai šyptelėjęs jis pajudėjo iš savo "karališkos" kėdės ir nulingavo prie lentos, pradėjo aiškinti užduotis.
-Geriau nepradėk su juo pyktis,-tarė berniukas iš gretimo suolo.
Eglė pasižiūrėjo į jį gan priekaištingai. Nepasitikėjo niekuo iš šitos klasės. Nors ir širdis liepė susidraugauti su jais...
Temos pavadinimas: Mergaitė kuri nenorėjo būti mergaite... 
Št. 12 11, 2010 6:59 pm