Įžanga.
Olivia gulėjo užsimerkusi, ganėtinai giliai kvėpuodama. Krūtinė kilnojosi nelygiai, trūkčiojančiai. Galbūt todėl, kad giliai kvėpuodama tuo pačiu ir tramdė verksmą. Nemėgo verkti. Nemėgo savęs gailėti ar gailėtis kitų. Atsimerkusi mergina pažvelgė į šalia gulintį pusnuogį vyrą su cigarete tarp dešinės rankos pirštų. Neslėpdama pasibjaurėjimo Liv atsistojo ir nuėjo į vonią, pakeliui pagriebdama viskio butelį stovėjusį ant spintelės. Užsirakinusi duris, ji pažvelgė į įsikilusį veidrodį kabantį virš kriauklės. Vaizdas buvo siaubingas. Tušas nubėgęs, akys paraudusios, maišeliai po akimis. Atsidususi Olivia perbraukė pirštu per odą po kairiaja akimi. Ant piršto pagalvėlės liko juodos dėmės nuo blakstienų tušo ir ašarų mišinio. Purvinu pirštu ji piktai perbraukė per šlaunį ir nusirengė anksčiau buvusią baltą maikutę. Ji buvo suplėšyta, gi Olivios „mylimasis“ nevaldė pykčio. Pažvelgusi žemyn mergina nužvelgė kelias mėlynes „puošiančias“ pilvą ir nusuko žvilgsnį. Priėjusi prie vonios ji prisipylė ją karšto vandens ir įlipo. Atsigulusi ant paties dugno, mergina panardino galvą po vandeniu ir ranka perbraukė per veidą. Po kiek laiko išnirusi, sumirksėjo ir pažvelgė į duris, už kurių tarėsi išgirdusi balsą. Nusprendusi, kad jai tik pasivaideno, padėjo galvą ant vonios krašto ir atsiduso. Viena ranka sugraibiusi ant purvinų grindų išklotų plytelėmis stovintį puspilnį viskio butelį, atsuko auksinį jo kamštelį ir užsivertė. Nugėrusi kelis gurkšnius, patraukė butelį su alkoholiu nuo lūpų ir kiek susiraukė. Žinojo, kad neturėtų gerti, tačiau nekentė kūdikio augančio joje.