NAUJA ISTORIJA

Lietuva

Laisvės kova amžina,
Laimė pasiekus tave,
Vienintelė man artima,
Brangiausia šalis- Lietuva.

Mūsų trispalvė laisvai,
Plazdena nuo vėjo švelniai,
Ir Vytis raudonam fone,
Tai mūsų šalis- Lietuva.

Kur teka sraunusis Nevėžis,
Vagą žemėj gimtojoj išrėžęs,
Slėniai čia mūsų žali,
Lietuva, kokia tu graži!

Tave per amžius mes gynę,
Garsiname, gal tik, per tyliai.
Pasaulis jau žino tave,
Tu mūsų šalis- Lietuva!
____________________________________
Trispalvė

Geltona tai saulė skaisti,
Lietuvių veidai kur linksmi,
Šypsena šviečia veiduos,
Nes mes iš šalies mylimos.

Raudona- tai kraujas ant durklo,
Lietuvio per kovą nudurto.
Mūs žemė jam buvo brangi,
Ir gyvybė visai nesvarbi.

Žalia- tau mūs kloniai ir slėniai,
Upės vagas čia išrėžę,
Miškai mūs didybė visa,
Gimtinė mana- Lietuva.
_____________________________________
Laikas

Tiksi laikrodis tyliai,
Kalbina mus, bet nebyliai,
O mes pasiklydę laike,
Nieko nematom šalia.

Laikas vis skuba, vis bėga,
Ir net negalvoja palaukt,
Praeitis štai sugrįžta ir vėlei,
Bet negali, sustoti, palaukt.

Ieškai gyvenimo kelio,
Bet laikas nestoja, nelaukia.
Nesiknaisiok giliai praeity,
Juk viską suspėti turi.

Tiksi vis tavo minutės,
Bėga, tarsi sekundės,
Bet niekad nebus per vėlu,
Tapti žmogum geresniu.

Sonetai be pavadinimų..

1.
Tu- žodis. Tad kodėl tyli
Rūgščia mina stebėdamasis saule?
Spindulių skaisčių nušviestame kely
Tylėdamas kuri tu laimę.

Kodėl širdis tava nutyla
Tiesiog paskęsta ilgesy.
Harmonija širdy pakyla,
Tau stebint šypseną skaisčiausią.

Eini vis vienas amžinam kely,
O širdį kumščiai tarsi spaudžia.
Rankas į dangų štai keli,
Šešėlis apgaubia tau veidą.

Rankas nuleidi vėl žemyn
Sakydamas: "Einu pirmyn!"


2.
Nutyla žolėje žiogai,
O mėnesiena vis ramina,
Naktys nutyla nuolankiai
Tava daina išsklaido tylą.

Nakties simfonija skardi
Iš tavo lūpų skardi nuoširdžiai,
Visus kas gyva nuramina.
O naktyje tylu visai.

Daina tavoji ligi ryto
Kiekvieną širdį nuramina,
Ryte tava daina rasoj
Tesuvirpa ir vėl nutyla.

Natų tavųjų niekas nežinos,
Jomis tiktai tava širdis dainuos.

Širdies muzika

Kiekviena aušra man prasideda tavim,
Ir kiekvienas vakaras tavim užgęsta.
Kiekviena diena, man neleidžia užsimiršt
Ir kiekviena naktis mylėt mokina.

Šioj dainoj graudžioj, mano meilė nesutilps,
O šalia tavęs, širdis visas žvaigždes matys,
Kol aš matau, kiekvieną aušrą,
Tai žinau, kad su tavim man būti
Yra laimė, laimė.

Tik skaisti šviesa, man neleidžia užsimiršt.
Tik tava ranka, neledžia man suklupti.
Tik tava širdis, man neleidžia nusiminti
Ir kiekviena diena mylti skatina.

Šioj dainoj graudžioj, mano meilė nesutilps,
O šalia tavęs, širdis visas žvaigždes matys,
Kol aš matau, kiekvieną aušrą,
Tai žinau, kad su tavim man būti
Yra laimė, laimė.

Įžanga.

Pradžia: Begin

Dvelkė lengvas vasaros vėjelis. Parko takeliu, viena ėjo graži, jauna mergina. Vėjas plazdendamas kedeno jos suknelės apačią. Ema ėjo lėtai, kažką niūniuodama. Staiga visas parkas nušvito melsva šviesa, ir mergina atsidūrė tarsi stikliniame rutulyje. Šviesa pamažu išblėso. Ema apsidairė ir pamatė, kad atsidūrė visiškai nepažįstamoje vietoje.
- Ei, ar čia kas nors yra?- sutrikusi sušuko.
Taku link jos skubėjo beprotiškai graži mergina, ji spinduliavo šviesą tarsi koks angelas. Ema nejučia išsižiojo.
- Nebijok,- tarsi lengvi varpeliai skambančiu balsu prabilo toji nežemiško grožio mergina.- Aš Melinda, būsima tavo mokytoja,- nusišypsojo ir švelniai palietė Emos petį.
- Kur aš, kas čia vyksta?- visiškai sutrikusi klausinėjo mergina,- ko jūs mane mokysite?- mergina atsitraukė keletą žingsnių atgal, nors toji, prisistačiusi Melinda jos negąsdino.
- Tu esi viename iš paralelinių pasalių.- ramiai pradėjo burtininkė stebėdama nuostabos kupinas Emos akis.- Šis pasaulis vadinamas Milagrinija. Jame gyvena ir į jį persikelti gali tie, kurie turi nepaprastų galių,- švelniai šyptelėjo.
- Ko? Stebuklingų galių?- žagtelėjo mergina.- Jūs ką, norite pasakyti, kad aš ragana?- iš nuostabos išpūtė akis.
- Ne,- nusijuokė Melinda,- Tu ne ragana, jų yra, tačiau tu esi žemiškoji fėja, kuri turi stebuklingų galių, gali pakeisti istoriją ir laiko tėkmę, bei padaryta dar beprotiškai daug magiškų dalykų!- linksmai pasakė ši.
- Va-auu,- nutęsė Ema.- Aš tikrai tai galiu?- paklausė pasitikslindama.
- Žinoma,- šyptelėjo burtininkė.- Iki tavo šešioliktojo gimtadienio liko vienas mėnuo. Per šį laiką, tu turi pasiruošti magiškųjų galių egzaminui.- pasakė.
- Egzaminui? Vasarą?- nusivylė Ema.
- Tai nebus paprastas egzaminas,- nusijuokė Melinda.- Taip pat, tau reikės burtų knygos,- ištiesę seną, oda įrištą, bet aiškiai perskaitomomis auksu šviečiančiomis raidėmis knygą.- Nuo šiandien, tu turi mokytis, kad galėtum be pastangų patekti į Milagriniją ir darytum savąjame pasaulyje gera,- šyptelėjo.
Tada Melindos siluetas ėmė blėsti.
- Nepamirš, laikas jau tiksi...- tyliai, fėjų kalba nuskambėjo žodžiai, bet Ema juos kuo puikiausiai suprato.
Po keleto minučių ji atsibudo miesto parke ant suolelio, o šalia jos gulėjo stebuklingoji burtų knyga...