Doberman. rašo

Kaip mes gimėm kaip užaugom

1

Klausymas ir klausimas

Mamytė kalytė tūrėjo krūvelę mažylių kalyčių ir mažylių šunelių. Ji jiems pasakojo apie jos mažas dienas, apie jų žuvusį tėtį, dar ji pasakė kuo skiriasi du panašūs žodžiai KLAUSYMAS ir KLAUSIMAS. Mažyliai dar nežinojo šių žodžių reikšmės ir vis klausinėjo mamytę:

- Ką jie reiškia? Kam jie reikalingi? Ko tu apie juos kalbi? - pasipyla klausimai iš mažų burnelių.
- Kai suaugsit sužinosit kodėl šie žodžiai svarbūs, - nusišypso mamytė.
Vaikučiai nekantrauja užaugti.
Po pietų jie nenori miego, todėl mama išleidžia pažaisti. Vienas mažylis lieka prie mamytės ir glaustosi, mamytė stebisi:
- Ko neini su kitais?
- Man nebus ką veikti, - pasasko mažylis.
- Kodėl?
-Todėl, kad aš rimtas šuniukas, - atrėžia mažylis.
Mažylis nori būti prie mamos, bet jis įžūliai klausinėjo tų dviejų žodžių reikšmę. Mama jam atsako tą patį atsakymą kūri pasakė sesytėms kalytėms ir broliukams šuniukams. Mažylis labai laukė kada sužinos jis tą reikšmę.

2

saulėtekis ir saulėlydis

Ryte mažieji šuniukai prabudo anksti, dar saulė nepakilus buvo. Staiga vienas ėmė tempti mamai ausį.
- Leisk man pamiegoti , mažyli, - nusižiovavo mama.
- Bet juk tu pažadėjai, - visi choru.
- Na gerai gerai.
Jie užsikorė ant mažo kalnelio ir visi stebėjo dangų.
- Mama, kada? - staiga tarė viena kalytė.
- Tuoj , vaikeli, tuoj...
Štai ir saulė teka.
- Jau, - taria mama.
Visi žiūrėjo saulėtekį..
- Kaip gražu, - tarė visi choru.
- Mama, ar žiūrėsim mėnulydi? - ir vėl choras.
- Turbūt norėjot pasakyti saulėlydi. Pažiūrėsime vaikai, bet teks palaukti ilgokai.
O mažyliai to nemėgo... Ne ne, jie mėgo saulėtekį ir saulėlydį, jie nemėgo laukti.Visą dieną mama kentėjo tris žodelius "ar jau greit?"... Vargšelė mama.
- Ar jau greit? - vėl paklausė šunyčiai.
- Greit greit. Jau vakaras, - paguodė juos mama.
Štai ir saulė jau leidžiasi, vėl šeima sėdi ant kalno ir žiūri į šį vaizdą.
- Kaip gražu... Ar žiūrėsime rytoj? - choras.
- Žiūrėsime, tik tek pamiegoti, pažiūrėti saulėtekį ir vėl laukti.

3

Čiuku čiuku

Ryte kažkais garsiai pravažiavo. Tai prižadino visą šeimą.
- Aaaa kas čia, - staiga sušuko vienas patinėlis.
- Traukinys, - aiškina mama. - jis veža žmones nuo vieno miesto iki kito. Traukinys nelakioja gatvėmis , jis važiuoja per bėgius, bėgiai panašūs į kopėčias.
- Oooo, - nusistebėjo mažyliai. - Ko jis taip garsiai rėkia?
- Jis nerėkia, jis kalba, na taip aiškina vaikeliams, kai paaugsit suprasit, - pasimetė mama.
- O kaip jis kalba ir ką jis sako, - paklausė viena kalytė.
- Kaip jis kalba? Čiuku čiuku. O ką jis sako,tik jis ir Dievulis težino, - tarė mama.
- įdomus jis daiktas, reiks atsistoti prieš jį ir apčžiūrėti, - tarė patinėlis.
- Nedrįsk eiti prie bėgių. Nė vienas neikite. ten pavojinga. Jei tik pamatysiu nors vieną ten, jokių žaidimų du mėnesius, aišku? - pagrąsino motina.
- Gerai, mama.
Mažylis nusileidus saulei kažką šnabždėjosi su broliuku.
- Ar tik nerezgate plano kaip nueiti prie bėgiu? - paklausė mama.
- Ne, mama.

zaichik rašo:

man per vaikiška.
nepatiko. nepyk. .-.

Pritariu.