Blue Butterfly kūryba

Raudona tulpė

Gyvenimas – tai lyg kazino rūmai. Laimėsi – džiaugsies, pralaimėsi – verksi. Ir viską nulems kažkas kitas ne tu. Aišku galima imti viską į savo rankas, apskaičiuoti kur laimė, o kur skausmas. Aš taip ir padariau, aš atsakau už savo laimę ir skausmą. Na žinoma kentėti nenorėjau, taigi nusprendžiau Niekada neįsimylėti, nes meilė juk kančia. Taigi taip ir gyvenau: mokslai, darbai, užsiėmimai, šeima ir jokios meilės. Jokių meilės nuoskaudų, jokių ašarų. Galiausiai man suėjo 25-eri. Turėjau mylimą žurnalistės darbą ir, rodos, nieko daugiau nereikėjo.Buvau laiminga, pataisa, maniau, kad buvau laiminga. Turėjau pulką gerų draugių, kurios vis išsiliedavo širdį, kaip sunku su tais vyrais. Aš tik klausydavau ir patarinėdavau, nes puikia viską išmaniau, nemanykit, kad jei žmogus nepatyręs meilės nieko nežino, puikiai žino, tik save saugo nuo tokio meilės likimo. Pavyzdžiui, ar pastebėjote, kad tik 2 iš 10 santuokų būna laimingos, tik 3 iš 10 trunka daugiau nei 25 metus. O jei ilgiau tai tik dėl vaikų. Išvada, kad meilė neegzistuoja, pastaba, aš taip maniau.
Ir išsiliejusios savo širdį draugės visada prieidavo prie išvados, kaip gerai, kad tu tokia laiminga, neturi jokių rūpesčių dėl tų nusmurgusių avinų. Taip aš laiminga, nes grįžus po darbo dienos nereikia klausytis kokia šiandien, kai kam, buvo sunki diena, nereikia tvarkantis kambarius iš po sofos ištraukti pasibaisėtinos būklės kojinių, nereikia gaminti daug maisto, nereikia aiškinti kur išeini ir kada grįši ir t.t. O svarbiausia, būnant visiškai nekaltai, atsiprašinėti ir vaidinti, mylinčią ir supratingą. Ak juk toks gyvenimas tobulas, pastaba, aš taip maniau. Taip gyvenau iki tos dienos, Vasario 14-tosios. Prieš tai man ši diena – eilinė diena. Ji nieko nesiskyrė nuo kitų, bet... Tą dieną viskas ką iki šiol minėjau apsivertė 180˚ kampu. Kas tada nutiko, jums smalsu... taip smalsu, bet pakentėkite tuojau išgirsite. Taigi buvo vasario 14 diena įprasta mano gyvenime,pavargusi po įtemtos darbo dienos grįžau namo, nusimečiau paltuką, pasviedžiau batus ir įsiraičiau ant sofos. Mano žvilgsnis klaidžiojo po visus namus. Tik Stop, sustojo ties prie durų numestu paštu. Manote įprastas paštas, ot ir ne. Tarp įvairiausių sąskaitų laiškų buvo padėta puokštė raudonų tulpių. Nustebusi pakėliau puokštė iškrito laiškelis:
Tulpės raudonos,
Meilė saldi,
Mes susitiksim,
Tu tuo tikėk.
Aš jus surasiu ir švelniai apglėbsiu.
Tikėkit mano garbingu žodžiu...
Velniava, psichas kažkoks prisikabino, tą kart pamaniau. Gal reiktų skambint policijon, bet nežinia ar jo grasinimai tikri. Ai... nekreipsiu dėmesio, šiaip ar taip tulpės gražios. Pamerkiau jas ir ramiai sau toliau gyvenau. Po savaitės ėjau gatve, rankoje karšta kava ir bumt. Visa kava išsiliejo ant žmogelio, atsitrenkusio į mane. Pradėjau rėkti ko jis čia trankosi, ką nemato kur eina, o jis žiūri į mane ir nusišypsojo. Aš sumišusiomis akimis žvelgiu į jį, o tas pakiliu ir ižuliu balsu man sako, jog kaip aš drįstanti ant jo rėkti išpylusi karštą kava ant jo. Na aš atsiprašiau, o jis man tėškė į akis, nejau net nepakviesite tos kavos, kurios neparagavau, nes ją išpylėte ant manęs. Manyje virte virė pyktis, bet ramiai ir oriai įdėjau jam į ranką pustuštį kavos puodelį ir palinkėjau skaniai užbaigt.
Nuėjau sau.
Nueinu į darbą, o ten visi ploja, matai sveikina naująjį viršininką. Spėkit kas jis, jo... tas pats įžūlumo nestokojanti stuobrys. Pagalvojau, numirsiu, bet susitvardžiau ir ištariau tą žodį „Sveikinu“. Jis pamatęs mane, nusišypsojo ir į ausį sušnibždėjo „Skani kava“. Nuo tos dienos, kai tas stuobrys viršininkavo, mano nuotaika buvo siaubinga. Jūs įsivaizduojate kiekvieną dieną kovoti už save. O tas stuobrys kaip niekur nieko šypsosi, ta kreiva šypsena.
Praėjo mėnuo.
Darbe, kasdieninė diena, tačiau jis pasikvietė mane į savo kabinetą. Nuėjau, atsisėdau ir klausau...
Jis palinko arčiau manęs ir pakvietė tos neužbaigtos kavos. Savaime aišku, aš pasakiau griežtą ne, bet po keliasdešimt atakavimo išsprūdo tas nelemtas taip.
Teko nueiti.
Prisipažinsiu buvo smagu, bent jau iki tos vietos kai jis mane apipylė kava. Primą kartą jaučiausi tokia gyva ir laisva, bet ką aš čia kalbu, nejau imu įsimylėti, ne, tik ne aš...
Po kelių savaičių baigiau save tikinti, kad man viskas gerai, tie širdies dužiai ir kelių linkimas buvo paskutiniai įrodymai. Taip, kad ir kaip skaudu aš įsimylėjau ir blogiausia, kad ši meilė abipusė.
Manot aš puoliau į jo kabinetą ir prisipažinau, kad myliu, ne, liaukitės iš manęs to nesulauksit. Tylėsiu kaip žemė pardavus, bet pati save išdaviau, jis pastebėjo ir kur nepastebės, kai aš spoksojau vien į jį, kai pamačius jį rankos drebėdavo, kai kalbant su juo seilė tysdavo. Buvau pagauta ir nuleidau rankas. Aš, taip aš beprotiškai įsimylėjusi, o jis mane taip pat.
Pradėjom susitikinėti.
Tapom pora.
Jis man pasipiršo.
Vestuvių rytą netyčia iš jaudulio numečiau dėžutę. Atidariau, o ten tas sudžiūvusios tulpės ir tas keistas raštelis. Nusijuokiau ir staiga įėjo jis, mano busimas vyras, paklausė kas čia. Pasakiau, kad prieš metus kažkas atsiuntė. Jis nusijuokė.
Ištarus priesaikos žodžius ir kunigui tarus „Skelbiu jus vyru ir žmona“ jis man tarė „Pagaliau tave radau, mano raudonoji tulpe“.
Tą dieną aš sužinojau, kad jis su draugais kvailiojo ir net nežinojęs kieno tai butas tiesiog įmetė tai.
Žmogus, savo likimo kalvis, bet yra ir toks dalykas kaip LIKIMAS.
Raudona tulpė – prisipažinimas meilėje...

Einu tylos pasitikt...

Žiema, ištarus šį žodį vieniem pašiurpsta oda, kiti klausia ar tu ne suklydai? Juk norėjai pasakyti VASARA. Atsakymas visada būna, ne, žiema. Aš nei suklydau, nei ką. Man patinka žiema. Keista ar ne? Tačiau žiema vienintelis metų laikas, kai viskas paslėpta, lyg mama užklojusi savo mažyli apklotu. Baltu, žėrinčiu sniegu. Man nepatinka gamta, medžiai, bet man patinka apšerkšniję medžiai. Jie sušalę, sutvirtėję, įgavę tvirtą ir ledinį pavidalą nebėra medžiai. Jie pavirsta tuo, kuo nori pats žmogus. Jei liūdna tampa baubu, jei linksma tampa ledine karalyste. Kai man buvo 5 visada stebėdavau tyliąją žiemos naktį. Man patinka tyla iki šiol ir dabar tik skirtumas tas, kad aš jau nebežiūriu pro langą, o išeinu gatvėn. Kadaise mama tai vadino pabėgimu iš namų, tėtis sakydavo, jog tai tik vaikiški kvailiojimai, o aš, aš sakiau, kad man reikia tylos. Deja, niekas to nesuprato. Nesuprato, nes nesiklausė ką sakiau. „Ar AŠ esu kalta, nors NIEKO nepadariau?“ Jie manė, jog viską žino, bet jie nieko nežinojo, nes neįsiklausė ką sakiau, jie girdėjo tik ką sakė jie patys. Dabar aš vėl vaikštau tuo parko takeliu – savo ledinės karalystė keliuku. Taip tylu ir ramu, bet, kad ir kaip norėčiau neramu širdį. Šiandien, savo 15 gimimo naktį aš pagaliau išgirdau apie ką visada kalbėjo jie. Taip, apie mane, apie tai kad man liko visai nedaug. Išgirdus tuos žodžius „Liz, del Dievo, juk jai liko visai nedaug...“ aš mechaniškai pasiėmiau paltuką ir išlėkiau. Šie žodžiai skamba ausyse, vis skamba ir skamba. Galbūt šiąnakt paskutinį kartą aš einu pasitikt tylos...
Kokia aš kvaila, visada maniau, kad jie riejasi dėl manęs, bet nenorėjau tikėt, nes „Ar AŠ esu kalta, nors NIEKO nepadariau?“. Dabar viskas aišku tie dokumentai, kuriuose buvo parašyta „Diagnozė: Piktybinis smegenų auglys, išgydyti neįmanoma.“, kuriuos man išrankų atėmė mama buvo mano.
Gana, tai galbūt paskutinis mano vakaras ledinėj karalystėj. Noriu jį praleist ypatingai. Tad susiradau suoliuką, iš sniego sudėliojau pagalvėlę, atsiguliauir pradėjau pasakoti Žiemos pasaką:
Kartą karalystei gyveno princesė.
Jos vardas buvo Rozmari.
Ji buvo Anatelio Rožė – grožio, meilės, bet liūdesio simbolis.
Visi jos bijojosi, tačiau vienas princas ja grožėjosi.
Kiekvieną vakarą Rozmari išeidavo į balkoną palaistyti savo rožyčių.
O princas ateidavo jos užkalbinti.
Visi bandymai buvo nesėkmingi.
Princas nežinojo kodėl gražioji Rozmari jį ignoruoja.
Bet ją mylėjo, mylėjo ištolo,
mylėjo karštai,
ir kantrai laukė kol Rozmari atkreips į jį dėmesį.
Kaip galėjo nesulaukti, jei princesė širdyje atsakė į jo jausmus,
bet negalėjo to pasakyti, nes jų meilė uždrausta.
Slinko dienos, savaitės, mėnesiai galiausiai Roz atsidavė savo jausmams.
Jie ketino susituokti.
Sutuoktuvių dieną, princas žuvo avarijoje,
o princesė nuėjo į sodą kur kadais sėdėdavo princas
atsigulė ir tarė:
„Tokia mano lemtis – mylėti ir kentėti“
Užmerkusi akis užmigo amžinu miegu...
Raudona rožė – graži ir tyra,
Apsnigusi
Sušalusi
Ir nuvytusi.
Rytą, Mijos – 15metės mergaitės kūną, apklota sniegu Vieškelio parke rado parko prižiūrėtojas.....

Aukštyn, aš noriu dangų paliesti....

Čia taip ramu, gera ir tylu. Girdžiu net savo širdies plakimą. Ji plaka su tokia aistra ir atsidavimu. Taip stipriai, jog, rodos, iššoks ir pabėgs. Ne, ji pasiliks, pasiliks su manim. Vėjas apkabina ir priglaudžia prie manęs visą savo šilumą. O aš kylu, kylu aukštyn, tada leidžiuosi žemyn. Vėjo gaivos, tamsios nakties sūpuodama. Aš supuosi savo sūpynėse, savo mylimam parke. Ir žvelgiu į tave, mano gyvenime, kaip kadaise. Tai aš tavo mažoji žibutė. Visai nejutau, kaip sustojo supynės ir kažkas švelniai priglaudė savo ranką prie manosios. Aš atsisukau ir pamačiau tas akis ir šypsena. Šypsena, kuri mane sužavėjo, tiesiog pakerėjo. Skraidžiau sapne. Tik staiga sapnas dingo, nes tos lūpos, kurios mirgėjo tą meilią šypsena prabilo: „Ar nešalta mergyte?“. Tik tą akimirką susivokiau, koks laikas ir kas vyksta. Išmikčiojau: „Vi-sai ne, bet man ja-au lai-kas ei-ti“. Nesuvokiau, kaip ėmiau ir nubėgau. Grįžusi namo nieko negirdėjau, nieko neregėjau tik tas akis ir šypseną. Tikriausia niekada jų nebepamatysiu, bet įsivaizduoti juk nedraudžiama. Taigi vietoj saldaus miego aš piešiau, piešiau jį mano įsivaizduojamąjį. Veidą kūriau pati, o akis ir šypseną bandžiau atgaminti kokias mačiau. Baigiau, darbas nebuvo idealus, bet man jis buvo nuostabus, nes gimęs iš didelės meilės.
Kai kitą dieną nuėjau prie savo supynių. Ten sėdėjo kažkas. Prisipažinsiu bijojau eiti, tad laukiau, laukiau kol tas kažkas išeis. Bet kur tau, jis sėdi ir laukia, laukia, kaip ir aš. Tada nutariau prieiti ir jį išvaryti, bet kaip priėjau, pamačiau tas pačias akis ir šypseną. Tos nuostabios lūpos tarė: „Palikai šalikėlį, tad nutariau tau gražinti“. Aš žvelgiau į jį tyrinėjančiu žvilgsiu, bandžiau įžvelgti panašumų su savo menu. Dėja, iš manęs ne kokia dailininkė. Jis nusijuokė: „Išgasdinau?“ Aš negalėjau ištarti nė žodelio, ne, aš norėjau, bet negalėjau. Lūpos buvo paralyžuotos. Tik išspaudžiau šypseną. Jis atsistojo ir aplink mano kaklą apvyniojo šalį. Buvo beeinąs tik staiga, kažkas manyje, ištarė: „Nepasupsi?“. Akimirką susigėdau. Jis priėjo ir pasodinęs lyg karalaitę ėmė supti. Pradėjome kalbėtis, po truputį lūpos klausė manęs, nors klausė ne proto, o širdies. Šnekučiavomės iki vėlumos. Buvo taip gera, kad negalėjau sustoti, nenorėjau eiti namo, bet... reikėjo. Reikėjo ir jam. Prižadėjom ryt sugrįžt.
Man tik 14, bet aš įsimylėjau. Pajutau patį tyriausią jausmą. Nors jam buvo 16, bet meilė buvo abipusė. Mums patiko drauge suptis ir šnekučiuotis. Laikas bėgo taip greitai, bet aš jau nebegyvenau normaliam laike. Gyvenau laike, kuriame buvom mudu abu.
Po 3 mėnesių.
Aš, kaip visada atėjau į parką, bet jo nebuvo. Jis visada ateidavo pirmas, bet maniau, kad vėluoja. Nieko, palauksiu. Ėmiau suptis belaukdama ir galvoti apie jį. Ir.... Pajutau savo lūpas prigludusias prie jo. Taip, tai buvo bučinys – pirmas bučinys. Stebuklas mano gyvenime. Tą vakarą mudu bučiavomės nesustodami.
...
Dabar aš vėl jaučiu jo lūpas prie savųjų. „Pagaliau atėjai“.
„Atleisk, mieloji, bet ačiū, kad palaukei“ Ir vėl nusišypsojęs mano mylimiausia šypsena ištraukė dėžutę. Priklupo ir tarė: „ Po 20 bendro gyvenimo metų aš tavęs priklaupęs klausiu. Mažoji mano žibute, ar tekėsi už manęs?“ Susigėdau ir pažvelgus tuo nekaltu žvilgsiu šyptelėjau, nes mano lūpos buvo paralyžuotos. Šypseną nutraukė bučinys, kuris tesėsi ir tęsiąsi kol mirtis mus išskirs.
Žibutė – amžinoji meilė...

šiandien per technologijas sėdėdama wape skaičiau ir tikrai sudomino :> Galbūt šiek tiek savitas stilius, parašyta gana įdomiai. Man patinka pasakojimų pabaigos, be jokų išraitaliojimų, o aiškios, tiesios mintys. Gražu :} tik kelk viską į pirmąjį postą.

gerai :) aciuka :)