Sveiki ;) čia įkėliau vieną iš savo darbų. Jis rayšytas labai seniai, neredaguotas, bet norėčiau, kad pasakytumėt savo pastebėjimus :)
Pirma dalis.
(be pavadinimo)
-Tiesiog pamiršk,-metu jai ir išsitraukiu lagaminą iš po lovos.
Kelioninis. Šįkart taip ir yra. Atidarau spintą ir metu visus drabužius ten.
-Prašau, Berta, paklausyk,-maldauja ji.
-Dink iš čia,-metu ir metu drabužius toliau į lagaminą.
-Tu negali išeit...-varo savo ji.
Neklausau. Susidedu kosmetiką, knygas, batus. Viską. Aš jau padariau sprendimą. Ir taip ji nematys manęs nuo rugsėjo mėnesio. Pasisekė, nes nematys gerokai anksčiau.
Pradėsiu psichologijos studijas Vilniaus teisės fakultete. Susidedu daiktus ir maunu iš čia.
-Berta...
-Toks mano vardas,-gūžteliu pečiais.
Net nežiūrėdama į ją su lagaminu rankoje nulipu laiptais žemyn. Apsiaunu basutes.
-Turbūt viską pasiėmiau,-pasakau ir dabar jau pažiūriu į ją.
Paplūdus ašaromis. Pati kalta. Man jau atsibodo būti po jos padu.
-Išeini, Berta?-paklausia koridoriuje pasirodžius mano sesutė Karolina.
-Taip. Paskambink man.. –Iki,-atsisveikinu ir išlekiu pro duris.
Įmetu į mašinos bagažinę lagaminą ir įsėdu. Neatsigręžiu. Užvedu variklį. Girdžiu, kaip ji užkimusi šaukia, kad sugrįžčiau. Ji net nenumano, kaip norėčiau nevažiuot niekur. Bet toliau tai tęstis nebegali. Išsuku iš kiemo ir važiuoju iš čia. Kur – nežinau. Gal pas Martą. Ji Vilniuj turi butą. Abi mokysimės ten pat. Ji jau senokai Vilniuj gyvena. Butas didelis. Gal pasikvietė dar ką nors. Įjungiu radiją. Taip bus linksmiau. Važiuoju ir stengiuosi negalvoti apie tai, ką palikau Panevėžy.
Netrukus jau esu Vilniuje. Įsuku į daugiaaukščio kiemą. Tikiuosi Marta namie. Kol kas neimu lagamino. Užlipu laiptais į trečią aukštą. Paskambinu. Po kelių akimirkų durys prasiveria. Ten Marta. Susivėlusi, su chalatu ir baisiai patenkinta. Nežinau ar dėl to, kad mane pamatė, ar dėl to, kad įvyko kažkas kita.
-O, sveika,-sušunka ji ir mes apsikabinam. –Užeik,-pakviečia.
Užeinu. Kaip ir prisimenu – betvarkė. Svetainėj mėtosi drabužiai, ant kavos staliuko puodeliai. Tvyro kažkoks keistas kvapas. Marta atidaro langą.
-Marta... O, svečių turim,-išgirstu balsą.
Atsisuku. Ten stovi velniškai gražus vaikinas. Įdegęs, tamsių plaukų, pilkų akių ir nuostabios šypsenos. Čia Martos DRAUGUŽIS??
-Labas. Aš Berta. Martos draugė,-nusišypsau.
-Sveika. Aš Donatas.
-Malonu.
Jis grįžta į vonią.
-Čia tavo draugas?-pašnibždom klausiu Martos.
Ši linkteli ir nurausta. Papurtau galvą netikėdama.
-Yra dar vienas vaikinas. Aišku, jis laisvas. Ir dabar jo nėra. Jis parduotuvėj. Jo vardas Oskaras. Jis Doncės draugas.
Linkteliu.
-O tu ko čia atsivilkai?-juokdamasi paklausia Marta.
Susiraukiu.
-Pabėgau iš namų. Užkniso. Maniau, kad galėtum mane priglaust.
-Žinoma. Nesivaržyk. Gyvenk, kiek reiks,-numoja ranka Marta. –Aš su Donatu gyvenu mano kambary. O tau.. teks su Oskaru.
-Su juo??-nustembu. –Aš jo net nepažįstu. Kodėl jie negali būt kartu ir tada mudvi kartu būtume...
Marta gužteli pečiais.
-Tai pirmą savaitę jis galės miegot svetainėj. Kai susidraugausit, gal ir vienoj lovoj miegosit.
Pavartau akis.
-Gerai. Susitarsit,-mirkteli ji ir nueina į savo miegamąjį.
Nunešu purvinus indus į virtuvę ir įdedu į kriauklę, surenku išmėtytus drabužius. Vieni marškinėliai kvepėjo baisiai skaniais kvepalais. Padėjau juos ant Martos lovos, kurią teko paklot.
-O, sutvarkyta viskas,-nustemba Donatas.
Užsivelka tuos skaniai kvepėjusius marškinėlius.
-Liksi čia?-pasidomi Donatas ir nueina į virtuvę.
-Tikriausiai. Daugiau neturiu kur eit,-pasakau ir nuseku jam iš paskos.
Jis pasidaro juodos kavos ir užsiverčia puodelį. Paskui išsitraukia cigaretę ir užsirūko.
-Tu gersi kavos?-paklausia.
Papurtau galvą. Nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų.
-Aš eisiu daiktų pasiimt,-pasakau.
Donatas linkteli ir nusišypso. Išeinu iš buto ir nulekiu laiptais žemyn. Atidarius laiptinės duris vos neatsitrenkiu į kažkokį vaikiną su didžiuliu maišu rankoje.
-Oi, atleisk,-atsiprašau jo.
Tas numoja ranka ir užlipa laiptais dar į mane grįžtelėdamas. Mirkteliu jam ir išlekiu iš laiptinės. Nueinu prie mašinos ir pasiimu lagaminą bei rankinę. Girdžiu, kaip suskamba telefonas. Net nesivarginu atsiliepti. Ir taip aišku, kad skambina TOJI.
Užtempiu lagaminą į antrą aukštą. Paskambinu. Duris atidaro Donatas. Paslaugiai paima iš manęs lagaminą ir nuneša i mano ir to Oskaro kambarį. Staiga man prieš akis išnyra pats Oskaras. Tas pats vaikinas, kurį susitikau laiptinėj. Kilsteliu antakius. Jis taip pat nustemba.
-Oskarai, čia Berta.Martos draugė. Būsit kambariokai,-džiaugsmingai kalba Donatas.
-O,-teprataria Oskaras. –Sveika.
Linkteliu.
Marta iš vonios išeina dar negreit. Susitariau su Oskaru, kad jis kurį laiką miegos ant sofos svetainėj. O paskui galėsim apsikeist. Jis net nebandė man prieštarauti. Pastebėjau, kad jie visi trys labai draugiškai sutaria ir yra susigyvenę su vienas kito ydomis ir privalumais.
Donatas nuostabiai gamina, o Oskaras užsiiminėja fotografija ir piešimu. Rodė keletą savo piešinių ir nuotraukų. Prisiminiau, kad kelias nuotraukas mačiau foto galerijoj Panevėžy.
-Tai tu susidėk daiktus kur nors....-prataria Oskaras, kai liekam vieni MŪSŲ kambary.
Apsidarau. Dvigulė lova, nemaža spinta, prie lovos naktinis staliukas, prie lango rašomasis stalas su suverstom knygom.
-Atleisk,-sumurma Oskaras pastebėjęs, kad žiūriu ten ir nurinkęs savo knygas nuo stalo pasideda ant plačios palangės.
Atlaisvina vietos spintoj drabužiam susidėt.
-Įsikurk,-mirkteli ir palieka vieną.
Pasijuntu nejaukiai. Bet noriu, kad to jausmo bėgant laikui nebeliktų. Susidedu drabužius į spintą, batus sudedu po suolu prie Oskaro batų. Knygas – kitoje palangės pusėje. Reiktų pastatyt dar vieną kėdę prie stalo. Jis didokas. Jei kėdės būtų priešingose pusėse, būtų puiku. Pastumiu lagaminą po lova ir nueinu į svetainę. Donatas su Marta įsitaisę ant sofos ir spokso į televizorių. Oskaras sėdi fotelyje ir skaito knygą.
-Įsikūrei?-pasidomi Donatas net nepažvelgęs į mane.
-Aha. Viskas labai puiku. Geriau ir nebegali būti. Ačiū, Marta.
Ši nuomoja ranka ir nueina į virtuvę. Klesteliu į kitą fotelį. Ant kavos staliuko guli „Panelė“. Paimu ir pavartau.
-Ką vakare darom?-paklausia Oskaras daugiau Donato nei sugrįžusios Martos ar manęs.
-Gal išsinuomojam porą filmų ir pažiūrim? Taip aplaistysim mūsų naujos draugės atvykimą,-linkteli jis mano pusėn.
-Puiki mintis. Tik paimkit kokį siaubo filmą,-pasako Marta ir įsimeta į burną pacukruotą sausainuką iš dubens.
Aš taip pat neatsisakau.
-Tai mes varom?-pasako Donatas.
-Aha.
Jie išeina iš svetainės. Aš užverčiu „Panelę“ ir užverčiu galvą. Nenoriu mąstyti, nenoriu girdėt. Nenoriu nieko. Jaučiuos tokia išsisėmus. Galbūt jų draugijoje pasijusiu geriau.
-Kaip tau Oskaras?-paklausia Marta žibančiom akim.
-Gražus,-šypteliu. –Bet aš jo veik nepažįstu. Nieko negaliu sakyt.
Marta numoja ranka.
-Nieko. Susipažinsi. Jis be galo šaunus.
Linkteliu. Marta toliau šveičia sausainius ir spokso į televizorių. MTV kanalas rodo grupės „Depeche Mode“ dainos klipą. Visada mėgau šią grupę. Jie dainuoja dieviškai.
Kai grįžo Oskaras ir Donatas, Marta miegojo. Jie išnuomojo siaubo filmus „Vaško namai“ bei „Dantukų fėja“. Paėmė dar porą komedijų. „Jis sako „Taip“ ir „Piršlybos“. Apie penktą vakaro susėdom ant sofos su spragėsių dubeniu. Marta su Donatu įsitaisė ant plačios sofos užimdami visą vietą. Man ir Oskarui teko sėdėti foteliuose. Mačiau (netgi jaučiau), kaip Oskaras į mane žvilgčioja godžiomis akimis. Stengiausi nekreipti dėmesio. Peržiūrėjom visus filmus. Žiūrėjom iki pirmos valandos nakties. Baisiai norėjau miego.
-Aš sutvarkysiu,-pasakiau Martai ir rengiausi paimti indus nuo kavos staliuko.
-Palik, brangioji. Susitvarkysim ryte,-numoja ranka Marta ir nueina su Donatu į miegamąjį.
Užsitrenkia durys. Atsidūstu. Oskaras išjungia aparatūrą ir šypteli man.
-Padėt?
-Marta sakė, kad sutvarkys ryte. Tebūnie,-gūžteliu pečiais ir nusižiovauju.
Nuslenku į kambarį. Apsivelku naktinius. Numetu drabužius ant kėdės prie rašomojo stalo. Pamatau Oskarą tarpdury. Jis stovi atsirėmęs į staktą ir žiūri į mane. Turbūt matė, kaip persirenginėjau. Nuraustu.
-Norėjau tik pasakyt labanakt,-pasako jis tyliai ir žengia prie manęs.
Širdis daužosi kaip pašėlusi. Jis apkabina mane ir pabučiuoja kaklą. Užsimerkiu ir drebu. Jis pasitraukia ir šyptelėjęs palieka mane vieną. Uždaro paskui save duris.
Lengviau atsikvepiu.
Pabundu anksti. Galbūt todėl, kad miegu ne savo lovoje namie. Na, bet teks priprasti, nes nuo šiol mano namai čia. Apsivelku chalatą ir praveriu duris. Tuščia ir tylu. Visi dar miega. Ant pirštų galų nueinu koridoriumi į svetainę. Oskaras su visais rūbais atsigulęs ant sofos ir miega. Nusišypsau ir prieinu prie jo. Pasilenkiu ir pabučiuoju į skruostą. Jis nusišypso ir toliau miega. Uždarau duris ir nueinu į virtuvę. Padarau visiem kavos ir iškepu blynų.
-Labas rytas,-pasisveikina Donatas ir pakšteli man į skruostą.
Antra diena, o jau toks familiarumas.
-O, ir pusryčius paruošei... –nustemba jis.
Linkteliu ir paduodu jam lėkštę su blynais bei kavos puodelį.
-Skanaus,-palinkiu.
Pati sukertu savo porciją ir išgeriu kavos žaibo greičiu.
-Ačiū,-padėkoja Donatas ir paduoda man tuščią lėkštę.
-Marta miega dar?-paklausiu.
-Aha,-linkteli jis ir su puodeliu kavos nueina į svetainę.
Išgirstu abiejų vaikinų balsus. Jie ginčijasi. Netrukus į virtuvę įeina ir Oskaras. Susivėlęs ir piktas.
-Labas,-mesteli man ir atsisėda prie stalo.
-Kas nutiko?-vos laikydama juoką klausiu.
-Kas tau taip juokinga?-sušnypščia jis.
-Juokingai atrodai,-leipstu juokais.
Oskaras parodo man liežuvį ir pribėgęs pabučiuoja mane į lūpas. Gerokai nustembu ir atstumiu jį.
-Gal pakvaišai? Jei Marta su Donce pamatys...-supykstu.
Paduodu jam lėkštę su blynais ir kavos.
-Ačiū,-mirkteli jis ir išeina į svetainę.
Atsidūstu ir perbraukiu ranka plaukus. Netrukus į svetainę atslenka ir Marta. Su rožiniu chalatu ir baisiai susivėlusi.
-Sveika. Pajutau skanų kvapą.
-Aha,-linkteliu ir paduodu jai lėkštę su blynais ir puodelį su kava. –Skanaus.
Marta prisėda prie stalo ir valgo lėtai, pasimėgaudama. Atsisėdu šalia.
-Donatas nuostabus,-pasako ji ir užsimerkusi sumurkia.
Pavartau akis. Marta nieko nesako. Mato, kaip pavydžiu. Baigusi pusryčius ji pati paslaugiai išplauna lėkštes.
Šįkart aš pirmoji nulekiu į vonią. Užsirakinu ir nusiprausiu po dušu. Išsidžiovinu plaukus ir apsivelku marškinėlius trumpom rankovėm su užrašu „Grožis išgelbės pasaulį“ bei įšoku į trumpus šortukus.
Išeinu iš vonios.
-Maniau niekad neišeisi,-juokais piktindamasis pasako man Oskaras ir užsidaro vonioje.
Nueinu į kambarį ir pasidedu chalatą ir naktinius į spintą. Pakloju lovą ir atidarau langą.
Marta su Donatu svetainėje. Sėdi ant sofos ir žiūri kažkokią komediją.
-Jum dar negana filmų?-pasišaipau.
Donatas papurto galvą ir pažvelgęs į mane sušvilpia.
-Gražiai atrodai,-pagiria jis.
Marta kumšteli jam į pašonę.
Surenku nešvarius indus nuo kavos staliuko ir nuėjus į virtuvę suplaunu viską. Nuvalau trupiniuotą stalą.
Įdomu, ką veiksim šiandien. Gal reiktų nuvažiuot prie jūros... Manau, sudėję visus turimus pinigus galėtume nuvažiuot savaitei į Šventąją, pavyzdžiui.
Nueinu į svetainę ir pasiūlau Martai su Donatu.
-Būtų puiku,-pritaria jie.
Suieškom pinigų savo varganose piniginėse. Šiaip ne taip surenkam reikiamą 3 tūkstančių sumą kelionei.
-Tai pramogom neliks...-mykia Marta.
Aš ją patikinu, kad vienintelė pramoga bus gulėti paplūdimy, žaisti tinklinį, maudytis ir degintis.Juolab, kad pranašaujamas puikus oras. Tada ji paklausė, kaip bus su maistu. Tada prisiminiau, kad turiu kreditinę, kur yra keli tūkstančiai. Juos man pervesdavo mama per kiekvieną gimtadienį nuo gimimo. Marta nurimo. Sutarėm, kad važiuosim keturiese mano mašinoj. Donatas irgi turi savo, bet nubalsavom, kas vairuos ir man teko tokia pirmenybė. Važiuosim ryt. Užsakiau du dviviečius kambarius „Auksinėse kopose“ savaitei. Jūra prie pat. Viskas bus puiku. Beje, Donatas irgi prisipažino, kad turi kreditinėje kelis šimtus. Tai irgi pravers.
Šiandien niekur nėjom. Tik dėjomės daiktus. Akiniai nuo saulės, kremas, maudymosi kostiumėlis ir daug kitų niekučių.
-Kas paruoš maisto?-paklausiu.
Donatas pasiūlo padaryt užkandžių kelionei. Žinoma, juk jis mūsų kulinaras.
Labai greit pritapau jų kompanijoje. Kartais atrodo, kad čia visada ir buvo mano vieta. Tik anksčiau nesupratau to.
Susibendravau su Oskaru. Geriau jį pažinau ir pamačiau, kad jis be galo šaunus. Kiti vaikinai, su kuriais bendravau mokykloje, neprilygsta jam. Toli gražu.
-Gerai. Rašyk: sūrio, dešros, duonos, batono...-vardija man Donatas.
Surašau visus produktus ant lapelio. Jis važiuos su Marta apsipirkti. Kelionei.
Įduodu jam lapelį ir palydžiu iki durų. Marta jau nekantraudama trypčioja prieškambaryje. Kai jie išeina, pasijuntu lyg būčiau viena, bet prisimenu Oskarą.
-Pagaliau jie išėjo,-pasako jis ir apkabina mane per liemenį.
Nusišypsau ir pabučiuoju jį.
-Taip. Pagaliau vieni,-priduriu.
Bučiuojamės prieškambary ir nesiliaujam. Paskui Oskaras pasitraukia ir nulekia į mūsų kambarį. Toliau dedasi daiktus. O aš jau viską susidėjau.
-Nerandu savo akinių,-murma jis.
-Juk neišėjo iš namų,-gūžteliu pečiais ir atsisėdu ant lovos.
Ji vis dar mano vienos. Nemiegam dviese vienoj lovoj. Aš nenoriu. Galbūt jis norėtų, bet aš vis spyriojuos. Juk nesu kažkokia pigi kekšė.
-Neišėjo... Eureka! Štai ir jie,-pergalingai sušunka Oskaras ir užsideda akinius ant galvos.
-Sakiau, kad rasi. Bet gyvendamas tokiam jovale kaži ar surasi, ko reikia,-pasišaipau.
Oskaras tik sužaibuoja akimis ir atsisėda šalia manęs. Permeta vieną ranką man per pečius ir nusišypso mano mėgstamiausia šypsena parodydamas baltų dantų eilę. Pakšteliu jam į lūpas ir pašokus nuo lovos nulekiu į vonią ir užsirakinu. Tyliai sau kikenu.
-Viskas. Varom,-pasakau ir užvedu mašinos variklį.
-Tikiuos nieko nepamiršau,-juokdamasis pasako Oskaras.
-Aš taip pat.
Įjungiu M-1 ir išsuku iš daugiaaukščio kiemo. Marta su Donatu sėdi gale ir tyli. Pažvelgiu į veidrodėlį ir pamatau juos įnirtingai glamonėjantis. Pavartau akis ir pagarsinu radiją. Oskaras raminamai paglosto mano petį. Šypteliu ir pasijuntu ramesnė.
Po kiek laiko nejučia vėl pažvelgiu į veidrodėlį, rodantį vaizdą mašinos gale. Jie nebesiglamžo. Tik ramiai sėdi ir šypsosi.
-Neįtinkam?-įgelia Donatas pamatęs, kad žiūriu į juos.
Papurtau galvą ir sukikenu.
Kelionė neprailgsta.
Sustojam prie kavinės pajudinti kojas ir nueiti atlikti gamtos reikalų. Išlipu iš mašinos ir pasirąžau.
Iš termoso įsipilu kavos ir gurkšteliu. Paduodu puodelį ir Martai. Vaikinai nuėjo į tualetą.
-Jūs negalit nesibučiavę,-įgeliu Martai.
Ši vos nepaspringsta kava. Užsikosėja. Padaužau jai per nugarą. Ši dėkingai linkteli.
-Ne, negalim.
Pavartau akis.
Netrukus grįžta vaikinai. Aš nueinu su Marta iki tualeto ir paskui vėl sėdam į mašiną ir važiuojam.
Įsuku į beveik pilną „Auksinių kopų“ aikštelę. Pastatau mašiną tarp dailaus „Subaru“ ir modernaus „Audi“. Išlipam. Saulė šviečia, bet nėra tokia kaitri kaip kad vakar.
-Pirma nueinam pasiimt kambarių raktų. O vėliau daiktų grįšim,-pasiūlau ir kiti man pritaria.
Oskaras paima man už rankos. Nusišypsau.
Įžengiam į erdvų holą ir nueinam prie registratūros. Registratorė mums nusišypso ir pasisveikina.
-Laba diena. Kuo galiu padėt?-paklausia saldžiu balseliu.
Jos juodi plaukai kietai susukti į kuodą, lūpos pateptos lūpų blizgesiu, blakstienos negali būti ryškiau padažytos. Atrodo siaubingai. Jai apie 30 metų.
-Mes buvom užsisakę du dviviečius kambarius. Mano pavardė Simonaitytė.
Toji moteris linkteli ir kažką sumaigo kompiuterio pele.
-Taip. Užsakyti kambariai. Gal galėčiau pamatyti jūsų dokumentus?-paklausia ji ir godžiomis akimis nužvelgia vaikinus.
Iš rankinės paimu pasą ir paduodu jai. Ši nepatikliai paima pasą. Pastebiu jos ilgus pirštus ir ryškiai raudonai nulakuotus nagus. Moteris trumpai žvilgteli į pasą tada į mane ir grąžina.
-Mokėsite dabar ar vėliau?-pasidomi.
-Dabar,-pasakau ir paduodu reikiamą pinigų sumą.
Ta pati moteris priėmė mūsų užsakymą telefonu. Dabar jos balso nesumaišyčiau su niekuo. Paėmusi pinigus kruopščiai suskaičiuoja žvilgčiodama tai į mane tai į vaikinus ir paduoda dviejų kambarių raktus.
-Gero poilsio,- palinki ir nukreipia žvilgsnį į kompiuterio ekraną.
Tik dabar pastebiu jos burnoje kramtomosios gumos gabalėlį. Šlykštu. Bendrauti su lankytojais ir dar kramtyti gumą.
-Mes einam paimt daiktų,-mesteli Oskaras ir dingsta su Donatu man net nespėjus pamatyti.
Abi su Marta užlipam į trečią aukštą.
-Na, bet ir baidyklė,-pasako man Marta pašnibždom.
-Registratorė?
-Kas gi daugiau,-suraukia antakius Marta.
Einam ilgu koridoriumi iki kambarių. Jie pačiame gale. Paduodu vienus raktus Martai. Ji paima ir atrakina savo bei Donato kambario duris. Aš irgi atrakinu. Įeinu į jaukų kambarėlį.
Išpučiu akis. Dvigulė lova. Miegamajame. Užsimerkiu ir nusuku akis kitur. Paprastas televizorius, spinta. Įeinu į vonią. Graži dušo kabina, unitazas, kriauklė, virš jos dailus veidrodis ir stiklinė lentynėlė. Ant jos stiklinė ir muilinė. Be muilo. Maždaug, švara jūsų pačių reikalas. Tenka pripažinti, kad viešbutis ne penkių žvaigždučių, bet kaip mums – labai gerai. Pro duris įeina Oskaras su dviem lagaminais rankose. Paimu savąjį. Jis iškart pastebi dvigulę lovą miegamajame vos įėjęs pro duris. Pažvelgia į mane. Aš tyliu. Jis nieko nepasako. Nueina į kambarį ir padeda savo lagaminą prie sienos. Aš numetu lagaminą ant lovos. Klesteliu. Sugirgžda čiužinys. Oskaras prisėda šalia. Prikandu lūpą.
-Reiks kartu miegot,-sušnabždu.
Oskaras lengvai palyti lūpomis mano kaklą.
-Nesijaudink. Nesiliesiu prie tavęs.
Pažiūriu jam į akis.
-Prižadi?
-Prižadu. Jei nori, galiu gyvybe prisiekt,-pasako jis.
Susiruošiam eiti prie jūros. Susidedu į rankinę daiktus: maudymosi kostiumėlį, paplūdimio skarą, apsauginį kremą nuo saulės, akinius, knygą ir didelį rankšluostį su žuvelėmis.
Visus užkandžius (jų nebuvo daug, nes dalį suvalgėm kelionėj) Donatas sudėjo į šaltkrepšį. Oskaras paprašė, kad įdėčiau į savo rankinę ir jo maudymosi glaudes. Sutikau.
Mašinos neprireiks keliaujant prie jūros.
Užrakinu mūsų kambarį ir raktus įsimetu į rankinę. Oskaras užsideda juodus akinius nuo saulės ir paima mane už rankos.
Keturiese patraukiam jūros link. Ta registratorė šįkart net nepažvelgia į mus. Suprato, kad abu vaikinai užimti.
Prie jūros eina nemažai žmonių. Dauguma turėtų eiti pietauti. Juk jau po pirmos.
Surandam laisvą vietą netoli jūros. Ji rami kaip ežeras. Ir turbūt šilta. Padedu rankinę ant smėlio ir nueinu prie vandens. Pabraidau. Vanduo šiltas. Puikus maudytis. Pajuntu šiltas rankas apsivejančias liemenį. Oskaras pabučiuoja man į kaklą ir sušnabžda man į ausį, kad myli. KĄ?? Myli? MANE?? Tokią, kuri NIEKADA nėra turėjusi VAIKINO IR IŠVIS MYLĖJUSI PRIEŠINGĄJĄ LYTĮ???
Pasitraukiu nuo jo ir nepatikliai pažiūriu jam į akis. Nematau jų per tamsius akinių stiklus. Atsidūstu.
-Nusiimk akinius.
-Kodėl?
-Nematau tavo akių.
-Ne,-šelmiškai pasako jis ir nusijuokęs pasileidžia paplūdimiu tolyn.
Įnirštu ir lekiu paskui jį. Staiga Oskaras sustoja ir aš užvirstu ant jo visu svoriu. Paskui jis apverčia mane ir skubiai pabučiavęs nulekia prie Martos ir Donato. Atsikeliu, nusivalau smėliuotą suknelę ir perbraukiu ranka plaukus. Nueinu prie draugų. Donatas ir Marta jau persirengę. Marta rišasi plaukus į arklio uodegą. Abu susižvalgo ir nubėga prie jūros. Puola įnirtingai taškytis ir juoktis.
Patiesiu rankšluostį ant smėlio, nusispiriu šlepetes per pirštą ir rankinėje surandu maudymosi kostiumėlį. Ignoruoju Oskarą.
-Nepyk,-švelniai pasako jis ir apkabina mane.
Išsilaisvinu iš šilto jo glėbio ir nueinu prie persirengimo būdelės. Ji laisva. Greit persirengiu ir grįžtu. Sudedu drabužius į rankinę ir užsidedu akinius nuo saulės.
-Paduok mano glaudes. Prašau,-išgirstu Oskaro prašymą.
Paduodu jam glaudes ir išsitrinu kremu odą, kad per daug nenusvilčiau. Iš vandens ateina ir Marta su Donatu.
-Vanduo nuostabus,-vos gaudydama orą pasako Marta. –Eik ir tu, Berta.
Papurtau galvą.
-Pirma pasideginsiu.
Stengiuos nesiklausyt jų kvailų juokelių. Trise žaidžia kortomis. Juokiasi ir laido įvarius juokelius. Kai kuriuos pasiunčia ir mano adresu. Apsimetu, kad negirdžiu.
Vėliau Donatas pasiūlo pasimušinėt su tinklinio kamuoliu. Šito tai nenoriu praleist. Sustojam ir pradedam žaidimą. Martos padavimai išvis tokie prasti, kad žaidimas net nevyksta taip kaip reikia.
-Žiūrėk, kaip reikia. Paimi ir... –pamušu kamuolį rodydama Martai.
Ši linkteli ir pabando. Puikiai išeina. Pasveikinu ją.
Pabuvę dar gerą valandą persirengiam. Aš su Oskaru puikiai išsimaudžiau. Jis vis stengėsi mane parversti, bet tą padarydavau aš jam net nespėjus susivokti.
Nutarėm nueit pavalgyt į kavinę, kuri buvo prie mūsų viešbučio.
Grįžtam į kambarius ir pasidedam daiktus. Kai tvarkiaus kosmetinę, Oskaras parvertė mane ant lovos. Puolėm bučiuotis. Oskaras pakišo ranką man po palaidine. Savisaugos instinktas suveikė ir iškart jį atstūmiau. Oskaras pasijautė įžeistas.
-Atleisk. Aš negaliu,-pasakau ir nuleidžiu akis.
Oskaras prieina prie manęs ir apkabina per pečius.
-Tai tu man atleisk.
Tuo ir baigiasi mūsų pokalbis.
Nueinam į kavinę ir prisėdam prie laisvo staliuko lauke. Gaivus vėjelis kedena man plaukus. Netrukus prie mūsų prieina padavėja ir paduoda meniu.
-Negaliu išsirinkti,-dūsauja Marta.
-Imk šitas salotas ir va tą sriubą,-pasiūlo Donatas sėdėjęs jai prie šono.
Marta užverčia meniu ir pakšteli jam į skruostą. Jie persimeta reikšmingais žvilgsniais.
Kai prieina padavėja, kiekvienas pasakom, ko norim ir mergina nueina.
Oskaras permeta vieną ranką man per pečius ir pabučiuoja į skruostą. Pagalvoju, ar ir mama su tėčiu taip elgdavos būdami jauni...
Už pietus sumoka Donatas. Na, likę buvom tuo patenkinti.
Nusprendžiam grįžt į kambarius, truputį atsigaut (karštis buvo nežmoniškas), o vėliau eit pasivaikščiot.
Atrakinu kambario duris ir iškart įeinu į vonią. Užsirakinu, kad Oskaras nelįstų. Nusiprausiu veidą šaltu vandeniu ir pasijuntu geriau. Susišukuoju ir išeinu. Kaktomuša susiduriu su Oskaru.
-Tu čia ką, mane šnipinėji?-pasipiktinu ir nueinu į miegamąjį. Atsigulu ant lovos ir įsijungiu televizorių. Čia, žinoma, nėra kabelinės. Teks tenkintis tik lietuviškais kanalais. Per tv3 rodo kažkokią komediją. Oskaras atsigula šalia manęs ir įsistebeilija į mane. Nežiūriu, bet jaučiu jo degančių akių žvilgsnį. Nusišypsau ir atsisuku. Beveik negirdžiu televizoriaus.
-Ko taip žiūri?-paklausiu tyliai.
-Šiaip. Man patinka į tave žiūrėt,-pasako jis ir prisislenka arčiau.
Pirštu perbraukia skruostą ir kaklą. Šiurpuliukai nubėga nugara žemyn. Jis pabučiuoja mane. Po kelių akimirkų atsitraukia ir atsigula ant nugaros. Išjungiu televizorių. Kambarį apgaubia nejauki tyla.
Išgirstu kažkokį beldimą į duris. Lėtai pakylu nuo lovos ir nusliūkinu atidaryti.
Atidarau duris. Ten Marta.
-Sveiki, balandėliai,-pasisveikina ji tokiu kriepiniu mane įsiutindama,- einam pasižmonėt?
Linkteliu.
-Užeik.
Marta užeina į mūsų kambarį. Pamačius Oskarą ant lovos be marškinėlių ir mano nusmukusią palaidinės petnešėlę sušvilpia. Aš tik kumšteliu jai ir sušnypščiu, kad nieko nebuvo.
Persirengiu. Įšoku į trumpus šortukus. Palaidinę su petnešėlėmis palieku tą pačią.
Keturiese išeinam iš viešbučio.
-Kur einam?-paklausiu, kai sustojam viešbučio kieme.
Donatas gūžteli pečiais.
-Siūlau eit į pušyną pasivaikščiot.. Netoli čia,-mesteli puikią idėją Oskaras.
Pritariam jam ir pušyno takeliu einam kvėpdami į plaučius skanų pušų aromatą. Pro mus praeina kelios šeimos su vaikais. Vieni guli vežimėliuose ir susidomėjusiomis akimis žvelgia į dar nepažįstamą pasaulį, kiti – paėmę už rankos tėvelį ar mamytę eina mažais žingsneliais kažką murmėdami panosėje.
Prisėdam ant suoliuko. Oskaras nosim perbraukia kaklą. Aš nerangiai pasimuistau. Maždaug – baik.
Marta su Donatu net nesidrovi ir bučiuojasi. Aš tik pavartau akis.
Kalbamės, juokiamės ir net nepajuntam kaip praeina pora valandų. Šeštą vakare jau vėsiau. Ačiū, Dievui.
Nueinam pavakarieniaut į šiek tiek toliau buvusią kavinę. Suvalgom po picą ir išgeriam sidro. Gal kiek per daug. Atsipalaiduojam ir jau nebeskiriam dienos nuo nakties. Vėliau tik prisimenu kaip mus išvijo iš kavinės už negražų elgesį.
Juokdamiesi grįžtam į kambarius. Vos ne vos pataikau į rakto skylutę. Atrakinu duris ir įvirstu į kambarį. Tamsus ir karštas. Nuspiriu basutes ir griūnu ant lovos. Oskaras neuždega šviesos. Tik girdžiu užrakinamas duris ir nusiaunamus sportbačius. Atsikeliu nuo lovos. Akys pripranta prie tamsos ir kaip pro miglą matau Oskaro neryškų siluetą. Jis nusivelka marškinėlius. Apkabinu jį. Nejučia pravirkstu.
Girdžiu tik jo raminamus žodžius ir bučinius, nubėrusius visą kūną.
Temos pavadinimas: Cloud kūryba 
Antr. 11 09, 2010 7:06 pm