Konkursų nugalėtojai

4. Šiomis dienomis krizės nustekentos Lietuvos gyventojus puošia atvirkščios šypsenos efektas. Ir ne veltui – juk čia Lietuva, čia lietūs lyja. Kaip žinia, lietus žmonių nedžiugina (na nebent Afrikos žemyno gyventojus). Vis dėlto, mokslininkų įrodyta, kad liūdni žmonės dažniau serga. Dėl šios priežąsties imu pritarti Vytauto V. Landsbergio idėjai įkurti džiaugsmo ministeriją. Tik niekaip negaliu nuspręsti, ką reiktų paskirti jos ministru.
Sudarykime laimingiausių žmonių sąrašą ir pamėginkime drauge išrinkti džiaugsmo ministrą. Galbūt tai milijonierius? Ne… Pinigai tikros laimės neatneša. O gal klounas? Jie juk turi plačias pieštas šypsenas! Gaila, jos tik pieštos… Tuomet… Tuomet gal reiktų rast garsiausio juoko savininką? Nors ne, juokas ne visada reiškia džiaugsmą. Kas būtų, jei ministru paskirtume liūdniausią pasaulyje žmogų? Juk net „Vienuolis, kuris pardavė ferarį“ suprato esąs laimingas tik tada, kai pamatė žmogų be kojų. Ech… Tai taip tipiška lietaus šaliai. Geriau pasvarsčius, ministru reiktų paskelbti vaiką. Vaikai visuomet juokiasi tik tada, kai yra laimingi ir jie geba džiaugtis įvairiomis smulkmenomis. Būtent to mums ir reikia! Reikia džiugių smulkmenų, kad ir kokios menkutės jos bebūtų: saulės šypsnis apsiniaukusią dieną, rytinis kavos puodelis lovoje, kūdikio šypsena. Visa tai nuskaidrina niūrią kasdienybę.
O visgi klausimas nuskambėjo taip: „Ką aš galiu duoti Lietuvai?“. Aš juk ne saulė, debesų šypsena nustumti negaliu. Ir visai nesvarbu kokia plati mano šypsena! Taipogi negaliu atstoti kavos puodelio… Man dar trūksta cukraus, grietinėlės… Ir jau niekada nebegrįšiu į savo kūdikystę, tad tokios šypsenos jau nebepadovanosiu. Ji kažkur praeity. Nepaisant visko, aš turiu ką duoti savo tėvynei. Niekada nepagailėsiu jai savo minčių (juk „pradžioje buvo žodis“), atiduosiu savo rankų darbo vaisius ir… Galbūt paaukosiu save. Drąsu taip sakyti, tad retoriškai paklausiu: už ką daugiau guldyti galvą, jei ne už tėviškės laisvę? Žmogus laisvas tik tada, kai gyvena laisvoje šalyje. Vaikas užaugęs su motina bus labiau numyluotas, nei su pamote. Tokią tiesą jau nuo senų senovės mums diegia pasakos. Tačiau yra pasaulyje kai kas, ko nepaaukočiau net Lietuvai. Tai – mano šeima. Ji visai kaip Lietuva: joje nėra nieko svetimo, vyrauja žodžio laisvė bei juntama motiniška meilė. Tėvynė – tai mūsų motina, o motina – viskas, ką mes turim.