RATU

Luką pažinsit tik perskaitę ką jis rašo.

na o čia įvadinis eilėraštukas dažnai keliu jį patį pirmą :)

Kapinių Sargas


Išėjus paskutiniams sielų guodėjams,
Užplaukus tirštai nakčiai ant kapų,
Sargas kapinių taku atidundėjęs,
Laukia sielų gaudesių.

Užkopė dangaus viršūnėn pilnatis,
Aplink žvaigždėm - žvitriais tarnais.
Po žemėm išbalę kūnai pamiršti
Barškina senais karstais.

Ar pilnaties jėga, ar norais stipriais
Prisikelia didi balta kariauna.
Krentančiais dantim, aštriais nagais,
Burnom lyg kankinami jie bliauna.

Sargas kapinių visa tai regįs,
Neklykia nebėga, nusiteikia jis rimtai.
Patirtis ir protas - žino ką darys,
Išsitraukęs knygą ruošiasi šaltai.

Sargas seną burną veria,
Knygą juodą rankoj laiko.
Nuo savęs lavonus geni,
Ir maldelę jis paskaito.

"Tegu krenta kūnas tas besielis,
Užnuodyta širdim ir protu,
Tegu grįžta ten iš kur išėjęs,
Ten kur pirštu aš rodau"

Ir kaulėtą pirštą jis link kapų ištiesęs
Laukia kol besieliai nugarmės giliai.
Viens po kito kapą jie paliesią,
Užmigs, apmirs ne amžinai.

Atgimus šviesiai aušrai
Istorijos nieks nebepamins,
Sugįdus vėl naktiniui paukščiui
Baltieji galabyt vėl išlįs.