Mano.

Lėtai lipdama laiptais iki buto durų kogero prisiminiau visus poterius, kokius gyvenime kažkada mokėjau. Klausit kodėl? Atsakymas labai paprastas - muzikos trenksmas, kuris girdėjosi vos tik pasiekus kotedžų bloką. Taigi, štai aš, lipanti laiptais apie penktą ryto su savo batais rankose, susivėlusi, apvokta, su iš siaubo išsprogusiomis akimis, meldžianti, kad triukšmas sklistų ne iš mano buto. Lyg man visko ir taip šiandien nebūtų užtekę. Žengusi paskutinį žingsnį laisva ranka nulenkiau rankeną, kuri neklausydama grįžo į pradinę poziciją..
Prie durų prastovėjau gerokai ilgiau, nei reikėjo. Kol visiškai išdžiuvo visos ašaros ir buvau tvirtai įsitikinusi, kad nosis įgavo savo spalvą, pajutau aštrų skausmą gerklėje ir kūną nupurtė smarkus kosulys. Atbula ranka nusivaliusi visas tušo liekanas nuo veido, porą kart trenkiau į skambutį ir tuoj pritilus muzikai duris atidarė senas ir labai apsinešęs pažįstamas.
- Ėėėė!! Viskas gerai! Čia tik Monika,- vaikinas subliovė atsigręžęs į buto gilumą.
Nežinau, bet regis, tą akimirką man jo pagailo. Tik keli žmonės žinojo apie mano pykčio proveržius, o vaikinukas prieš mane tikrai nebuvo iš jų.
- Sakai viskas gerai?- dantimis taip sugriežiau, kad net suskaudo.
Nekontroliuodama savo į priekį šovusio kūno čiupau prie durų stovintį kvailį už plaukų ir švystelėjau jį kaip maišą pro duris.
- Kad nė kvapo mano namuos!- sužviegiau kaip skerdžiama, tačiau tai dar ne galas.
Pūškuodama kaip senas garvežys nulekiau į svetainę, kur pro tirštus kaljanos dūmus vargiai kas matėsi, o pro muziką nieko nesigirdėjo.
- Dinkit!- surėkiau per visą tą triukšmą, bet dar vienas kosulio priepuolis mane supurtė priversdamas nutilti.
Bandydama nusiraminti, iš vis dar rankose tabaluojančių batų vožiau per muzikinį centrą, kuris, laimei, garsiai bumptelėjęs ant žemės užtilo. Kaip ir tikėjausi, visos kambaryje esančių veidų akys nukrypo į mane.
- Ko čia draskais, pamišele?- pasigirdo cypiantis kažko balsas iš kambario kampo, kur pro tirštą dūmų sluoksnį išniro Leonas.
- Moni, viskas ore, nusiramink,- išbalęs vaikino veidas sušmėžavo man prieš akis, bet ką pamačiau, tai tik žiurkiškų veido bruožų merginą senkančią jam iš paskos.
- Leonai, kas čia tokia?- kaip į kokią paskutinę šiukšlę ji mestelėjo žvilgsnį į mane.
- Ema, nesikišk,- šiurkščiai atsakė vaikinas ir jai dar nespėjus atsakyti čiupau Emą už plaukų ir švystelėjau ją pro duris, kur mergina tėškėsi ant grindų parodydama visą, ko nelabai stengėsi paslėpti po sijonu.
Nesusilaikydama iš visų jėgų spyriau jai į pilvą, būčiau negailėjusi dar poros smūgių, tačiau tvirtos rankos sučiupo mane ties liemeniu ir sviedė mane į sofą.
- Monika, ką čia išdarinėji?
- Ką aš išdarinėju? Leonai, kokių čia žiurkių ir padlų prisivedei į mano namus? Ir kur Karolis?- pašokau ant kojų, tačiau apsisukus galvai griuvau į priekį, tiesiai broliui į glėbį.
- Visų pirma, nustok rėkusi. Antr…
- Varyk juos visus lauk..- sušnabždėjau ir pajutau kaip pakelta ant rankų esu kažkur išnešama..