Sėdint mirties šėšėliuose

- O, taip! Spausk, mažuti, spausk! – šaukė Arisa, apsikabinusi pliko išsigimėlio liemenį, kuris skriejo motociklu ir taip jau pakankamai greitai.
Arisos ilgi, raudoni plaukai raižė orą, o jos odiniai drabužiai linksmai šlamėjo susilietus kiekvienam, orą plakančiam, odos lopinėliui.
Deja, važiuoti teko neilgai. Motociklininkas paleido Arisą ant šalitgatvio, šalia jos namų:
- Gal pratęsiam vakarėlį pas mane, princese? Turiu romo ir degtinės, kiek tik tu užsigeisi... – Žiūrėjo jai į akis ir kartu galvojo, koks visgi audringas seksas su ja būtų.
- Ne, mažuti, - susvyravo ji, mat buvo visiškai girta, - aš tikrai, tikrai, - mosavo pirštu, - norėčiau dar pašooookti, bet man reik miegot. Iki, - nusisuko ji ir jau ėjo prie vartų. Tačiau apsisuko ir grįžo prie motociklinko. Įsisiurbė jam į lūpas ir paskui vistiek ėjo atgal.
- Kaip nori, princese, - pasakė akivaizdžiai patenkintas ir lyg nesąlygiško reflekso paragintas užvedė motociklą, ir vėl tokiu pat milžinišku greičiu nuskriejo tolyn į bejausmę naktį.
- Eh, - atsiduso Arisa ir įsmeigė ranką į vartų smaigalius. Po sekundės plona kraujo srovė jau bėgo per jos riešą ir smulkiais lašeliais leidosi ant šaligatvio.
- Koks kraujo švaistymas! – pasakė ji ir nulaižius kraują nuo savo rankos, keletą jo lašų sukratė į romą.
- Sibile, tu ten stoviniuosi ar ne? Ateik greičiau! – Riktelėjo valdingas, moteriškas balsas anapus vartų. Arisa tik sudėjavo ir gerdama romą įžengė į namų teritoriją.

- Einu miegot, - pakraipė savo pirštą ir griuvinėdama ėjo link pastato. Tačiau Agnesė, neleido jai vienai pasilikti su romo buteliu ir jį strėle išmušė jai iš rankų. Romo butelys krito ir sužudęs virto smėliu, o ant jo vis dar matėsi raudoni kraujo lašai.
- Kvaiša, ten buvo mano kraujas! – Suklykė Arisa ir piktai priėjusi trenkė Agnesei per veidą, nors ji rankoje turėjo arbaletą, kuriuo nesunkiai būtų ją sužeidusi.

- Atsiprašau, panele, - staiga visiškai pasikeitė valdingoji moteris ir ramiai kentė savo bausmę.
- Taip ir turi būti. Klausome karaliaus, - pasakė Arisa ir svirduliuodama, bei rankomis makaluodama grįžo į pastatą. Nevalingais žingsniais nuskubėjusi į palėpė, ten užsidarė ir makiažo staleliu užrėmė duris.
Atsiduso.
Pagaliau jai nebereikės vaidinti, kad ji visiškai prarado savo galias.
Bent jau trumpam.
Ji priėjo prie spintos ir iš aukščiausiosios lentynos išsitraukė kraujo raudonumo knygutę. Lėtai pradėjo deklamuoti, o neįveikiama spyna vis labiau ir labiau atlaisvino savo užkėrėtas žiotis.
- Lyja
amžiais,
amžinumu.
Brėžiniai su slapčiausiomis svajomis -
pasensta, suvysta ant meninio ugniakuro
liepsnos.

Neragauto vyno rūšis atplėšia
nuo besikeikiančio realizmo,
nuo kasdienio bukumo,
kurį platina metalinis genys
nukaldinęs karstą Hefaistui.
Atsidaryk užrašų knygute,
Ir leisk Sibilei šiąnakt būt kartu,
Užrašyt kerus,
Kuriuos tik josios meilė matys
Per jų gyvenimų metus.

Tai buvo tik kvailas eilėraštis, kurį Sibilė Arisa sukūrė, kai buvo paauglė. Tačiau tik šis užraktas neleido niekam įsibrauti į slaptą pranašės dienoraštį.

Spyna nukrito.
Ir karti ašara nusirito ant tuščių, senovinių lapų.


Arisa vertė vieną dienoraščio lapą, po kito. Skaitė kiekvieną pranašystę, aprašytą jausmą... Prisiminė visus skaudžius ir laimingus įvykius jos gyvenime.
- Tai kvaila, - atsiduso ji, - mane gali sudeginti už tai, - burbėjo...
Tačiau Arisa buvo saugi, juk niekas išskyrus ją ir jos tikrąją meilę dienoraščio atidaryti negalėjo. Žinoma, Arisa netikėjo į meilę. Ji mylėjo tik save ir savo galias. Tačiau būnant pranašu, reikia visur minėti senolių sąlygas. Kitaip visi burtai praras savo galias.
*
- Teodorai! – Sušuko Agnesė ir neaukštas, rudaakis vaikinas akimirksniu prisistatė jos pašonėje:
- Taip, miledi.
- Manau pats laikas atsikratyti tos kalės prieš tai išsiurbiant ją iki paskutinio kraujo lašo, - išpylė nė nemirktelėjusi, žiūrėdama į milžiniško dvaro vijoklius, per, kuriuos nė nesimatė dvaro plytų.
- Agnese, ji – Sibilė, - sunerimęs atsakė Teodoras.
- O ji nebepranašauja nuo 14 metų ir visą laiką ji yra tų prakeiktų žmonių pusėje, - piktai atsiduso ir atsisuko į Teodorą, - Teodorai, išgėrę jos kraują ir suvalgę jos širdį, bei pakeitus jos akis savosiomios, būtume galingiausi žyniai ir net pats Liuciferis pragaro gelmėse pavydėtų tokios galios! – Ji kalbėjo įsijautus, o jos akys blizgėjo. Agnesė staiga nusisuko ir nubraukusi būsimos laimės ašarą dar kart atsisuko į Teodorą:
- Arba priversk ją tarnauti Šizukai, arba jos gyvenimas baigsis jau šiąnakt, - tvirtu balsu ištarė ji ir nuėjo į šoninį dvaro pastatą, kur buvo jos miegamasis.
Teodoras susmuko ant žolės.
Kaip jis gali žudyti Sibilę?
Ją myli visas nemirtingasis pasaulis. Visi kūnai, kuriuose ji buvo įsitvirtinusi yra laikomi šventais tame pasaulyje.
“Tikras galvos skausmas!” – pagalvojo jis, raudamas žolės kuokštus.
*

- Teodorai, - švelniai skambtelėjo Arisos balsas jo galvoje.
“Sibilei manęs reikia!” – suprato jis ir skubiai pakilo iš lovos.

Arisa atitraukė stalelį ir užrakino dienoraštį:
Lyja
amžiais,
amžinumu.
Brėžiniai su slapčiausiomis svajomis -
pasensta, suvysta ant meninio ugniakuro
liepsnos.

Neragauto vyno rūšis atplėšia
nuo besikeikiančio realizmo,
nuo kasdienio bukumo
kurį platina metalinis genys
nukaldinęs karstą Hefaistui.
Užsidaryk, užrašų knygute,
Ir daugiau paslapčių neskleisk.
Ji greitai įkišo dienoraštį į spintą, o Teodoras jau beldė į duris.
- Kvietėte, pranaše? – priklaupė ant vieno kelio, o Arisa tučtuojau pakėlė jį ir pastatė ant kojų.
- Nesiklaupk prieš mane. Aš juk tavo draugė ir tu neprivalai man vergauti. Aš tik norėjau pasakyti, kad išvykstu, - smagiai linktelėjo ji.
- O.. O kur tu vyksi? O.. O kaip Agnesė? – Sutriko jis.
- Na, aš regėjau jūsų pokalbį, - tarė ji ir pradėjo skubiai krautis daiktus, lyg prieš tai pasakyti žodžiai buvo visiškai nesvarbūs.
Prie Teodoro akių įsimetė dienoraštį, rūbus, rakandus, įvairių smulkmenų reikalingų apeigoms ir buvo baigta.

Teodoras nė nespėjo susigaudyt, o Sibilė jau buvo kieme, daranti vartus.
- Iki, Teodorai, - pasiuntė jam oro bučinuką ir apsisukusi aplink savo ašį išnyko nakties tamsoje.

Teodoras žavėjosi Sibile.
Tačiau be jos, Agnesė nusuks jam galvą.

Ačiū už tokius gerus atsiliepimus ir štai įdedu antrą dalį ^^.

Paprastos tos mano mintys.
Kartais ištvirkusios, kartais protingos, kartais visai nutrūksta ir nuslinksta kur nors į mano tylų smegenų kampelį, kur pasislepia ir negrįžta, kol man neatleidžia.